2019 metų abiturientams, ketinantiems studijuoti Lietuvos aukštųjų mokyklų valstybės finansuojamose studijų vietose, slenkstinių reikalavimų (švietimo ir mokslo ministro įsakyme jie vadinami minimaliais rodikliais) kartelė keliama aukščiau. Jie turės būti išlaikę valstybinius lietuvių kalbos ir literatūros, užsienio kalbos (anglų, vokiečių arba prancūzų) bei matematikos (išskyrus menų studijas) egzaminus ne žemesniu aritmetiniu vidurkiu kaip 40, jei stoja į universitetą, ir ne žemesniu aritmetiniu vidurkiu kaip 25, jei stoja į  kolegiją. Vietoje valstybinio užsienio kalbos brandos egzamino tinka ir tarptautinio užsienio kalbos egzamino įvertinimas.

Į slenkstinius reikalavimus 2019 metų abiturientams įeina ir penkių dalykų geriausių metinių įvertinimų aritmetinis vidurkis, nepriklausomai nuo pasirinkto A ar B lygio. Pretenduojantiems į universitetines studijų programas jis turės būti ne mažesnis nei 7, kolegines – ne mažiau nei 6. Įsakymą dėl asmenų, pretenduojančių nuo 2019 metų į aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietas, mokymosi rezultatų minimalių rodiklių patvirtinimo galite rasti čia.

Konkursinio balo skaičiavimo ir stojančiųjų atrankos principai 2019 metais keičiasi mažai. Paminėtina, kad už teigiamai įvertintą motyvaciją stojantiems į ugdymo mokslus, kuriuos baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija, papildomų balų nebus skiriama. Motyvacijos vertinimo tvarkos aprašą galite rasti čia.

Konkursinio balo sandara labiausiai keičiasi pretenduosiantiems į menų studijas universitetuose, mat visas jo svoris teks stojamajam egzaminui. Brandos atestato įvertinimai bus reikalingi tik slenkstiniams reikalavimams įveikti.

Pretenduosiantiems į sporto studijų programas (valstybės finansuojamas studijų vietas) mažiau svorio turės stojančiojo sporto pasiekimai: ateinančiais metais jie sudarys nebe 40 proc., o 30 proc. konkursinio balo. Antruoju dalyku nurodytas biologijos arba matematikos brandos egzaminas arba metinis pažymys, įrašytas į brandos atestatą, sudarys 30 proc. balo (pernai – 20 proc.). Sporto pasiekimai bus vertinami paskutinių ketverių metų, kaip tai numatyta Sporto pasiekimų vertinimo tvarkos aprašo 2 punkte.

Pakito universitetinėse studijose žemės ūkio, agronomijos, miškininkystės, gyvulininkystės, žuvininkystės ir maisto studijų krypčių konkursinio balo sandara. Jei pagrindinio dalyko – biologijos – brandos egzamino įvertinimas, kaip ir pernai, sudarys 40 proc. konkursinio balo, tai antrojo dalyko – chemijos arba matematikos brandos egzamino įvertinimas arba metinis pažymys (įrašytas į brandos atestatą) – 10 proc., o trečiojo dalyko – bet kurio dalyko, nesutampančio su kitais konkursinio balo dalykais – brandos egzamino įvertinimas arba metinis pažymys (įrašytas į brandos atestatą) – 30 proc. Ketvirtojo dalyko – lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino įvertinimo svertinis koeficientas išliko toks pat – 20 procentų.

Stojančiųjų į pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų valstybės finansuojamas studijų vietas ir pretenduojančių į studijų stipendijas konkursinės eilės sudarymo 2019 metais tvarkos aprašą galite rasti čia.

Straipsnio nuoroda:

Patvirtinta konkursinės eilės sudarymo tvarka ir slenkstiniai reikalavimai stojantiesiems

ŽAIDIMAS mūsų paskyroje https://www.facebook.com/Tinklas.lt/

Rašykite komentaruose, kuriame NAUJAME nuotoliniame kurse LABAI norite dalyvauti NEMOKAMAI:

1. Pedagogų streso valdymo ypatumai.
2. Ugdomoji turinio diferencijavimas ir individualizavimas.
3. Inovatyvios mokymo priemonės ir jų taikymas mokymo ir mokymosi kokybei gerinti.

Nepamirškite paspausti PATIKO ir tapti mūsų paskyros DRAUGU !

Į kiekvieną nuotolinį kursą NEMOKAMAI dalyvauti išrinksime po vieną MŪSŲ PASKYROS DRAUGĄ, kuris parašė komentarą ir sausio 8 d. išsiųsime kvietimą dalyvauti.

Žaidimas vyks 24 h. nuo žaidimo paskelbimo datos !

Kvalifikacijos tobulinimo renginius organizuoja:
VšĮ „Švietimo tinklas“ www.tinklas.lt
Akredituota institucija, pažyma Nr. EV3-28

Rašytojo, aktoriaus ir režisieriaus Antano Škėmos (1910–1961 m.) gyvenimo trajektorija vedė iš Lietuvos per Vokietijoje įkurtas vadinamąsias išvietintųjų stovyklas iki lietuvių išeivių sostine laikomos Čikagos ir Niujorko. Kokią išgyvenimo strategiją griūvančiame pasaulyje rinkosi lietuvių literatūros avangardistas A. Škėma? Turbūt geriausiai ją nusakytų šie vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche‘s žodžiai: „Menas, vien tik menas mums duotas, kad nemirtume nuo tiesos.“

Prarastas vaikystės rojus

A. Škėma labai mėgo pabrėžti, kad yra gimęs du kartus. Tarsi jam būtų buvęs suteiktas dvigubas gyvenimo kreditas. Čikagos laikraščiui „Draugas“ duotame interviu rašytojas teigė: „Du kartus mane pagimdė mano tėvas, nutaręs ilgiau pasinaudoti vaikų priedu.“ Antano tėvas valdžios įstaigoms nurodė metais vėlesnę sūnaus gimimo datą – kad gautų socialinę išmoką. Tuo metu Škėmų šeima gyveno Lodzėje, Lenkijoje, ten tėvas dirbo mokytoju.

Vaikystės rojų mažasis Antanas patyrė labai trumpai. Jo atmintyje išliko tik pavieniai šviesos blyksniai: Austrijos kurorte užsieniečio vaišingai ištiesta vyšnių sauja; kėlimasis keltuvu į kalną; motinos istorijos prieš miegą. O tada – brūkšnys. Rojaus vartai skaudžiai užsitrenkė vaikui prieš pat akis. A. Škėmos vaikystė nebuvo tas idiliškas laikotarpis, kai galima tik nerūpestingai žaisti, svajoti ir leistis į nuotykius.

Būsimasis menininkas brendo Pirmojo pasaulinio karo, revoliucijų ir porevoliuciniu laiku, o šį ženklino mirtys, išsiskyrimai, skurdas. Prasidėjus karui, jo tėvai pabėgo į Rusiją, o revoliucijos metu gyveno Ukrainoje. A. Škėma buvo tipiškas to meto vaikas: puslaukinis, vagiliaujantis kaimynų bulves, tėvo rytais grūdinamas šaltu vandeniu. Kartu su bendraamžiais jis valgydavo supuvusius obuolius, saulėgrąžų sėklų išspaudas, vagiliaudavo ir keikdavosi. Vaikų užsiėmimai veikiau priminė makabriškas siaubo filmų scenas nei nekaltus žaidimus. Teko mokytis išgyventi priešiškoje aplinkoje.

Kai šeima gyveno Ukrainoje, vaikas tapo šiurpaus vaizdo liudininku: kareiviai įsibrovė į jų butą, kėsinosi nužudyti tėvą ir išniekinti motiną. Laimingo atsitiktinumo dėka šios tragedijos išvengta, bet patirtas siaubas iš atminties neišsitrynė. Panašią grėsmingą sceną po daugelio metų A. Škėma aprašė apysakoje „Saulėtos dienos“. Deja, jos veikėjo mažojo Martynuko ir tėvų istorija kur kas liūdnesnė, nei patirta autoriaus.

Škėmų šeima į Lietuvą grįžo 1921 m. Mokyklą būsimasis rašytojas lankė Radviliškyje, vėliau mokėsi Kaune, „Aušros“ gimnazijoje. Neatlaikiusi revoliucijos meto baisybių, jo motina susirgo psichikos liga – pasitraukė iš nuožmios realybės į savo pasaulį ir į jį nebepatekdavo nei svetimieji, nei šeima. Moteris nebegalėjo rūpintis ir vienturčiu sūnumi. Ši trauminė patirtis įsirašė į vaiko pasąmonę.

Mirties simbolių ir ženklų buvo sėte prisėta nuo pat rašytojo vaikystės: kaukolė tėvo spintoje atliko auklėjamąją funkciją, buvo diržo pakaitalas ir net savotiškas įspėjimas – memento mori (lot. k.; atmink, kad mirsi); vaikų žaidžiama makabriška „karuselė“, t. y. pakarto karininko sukimas ant žibinto; tiesioginis mirties alsavimas į veidą, kai raudonarmiečiai vos nenužudė jo tėvo; uždarbiavimas dalyvaujant laidotuvių apeigose; medicinos studijos, iš kurių įsiminė tik negyvi kūnai. Visas šis mirties anturažas vėliau persikėlė į A. Škėmos prozą ir dramaturgiją kaip siurrealistinės ir skaitytojus šokiruojančios detalės.

Skaitykite daugiau:

Tesu antraeilis herojus

Kolegė Genė Godliauskienė dalijasi gerąja patirtimi:

Kolegė Genė Godliauskienė dalijasi gerąja patirtimi (pateiktis rengė mokiniai):

Atstovaudami įvairioms su Lietuvos švietimu susijusioms organizacijoms išreiškiame susirūpinimą ir nuogąstavimus dėl susiklosčiusios situacijos mūsų valstybės švietimo sistemoje, ypač dėl ugdymo turinio atnaujinimo gairių bei vykdomų struktūrinių švietimo reformų, paliesiančių visą švietimo bendruomenę.

Pritardami Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siekiui (toliau – ŠMSM), atsižvelgiant į šių dienų iššūkius, tobulinti bendrųjų ugdymo programų turinį, konstatuojame, kad reformoms kol kas yra nepasiruošta ir atkreipiame dėmesį į taisytinus aspektus.

Skaitykite daugiau:

Dėl ugdymo turinio kaitos ir švietimo struktūrinių reformų

Informacija iš KELT`o:

Juozas Tumas-Vaižgantas – viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių energija, optimizmu ir tolerancija pelnė neprilygsta­mą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. Jo asmenybei atskleisti skirtas naujausias LRT dokumentinis filmas „Tumo kodeksas“.
Kunigo vienuolio J. Tumo-Vaižganto pažiūros laikėsi ant krikščioniškų pamatų, tais pamatais rėmėsi jo atjauta ir pagarba kitam žmogui, sąžinės laisvei – dėl to Vaižgantas traukė ir tuos, kuriems siauras tikėjimo supratimas nebetiko. Dėl teisybės buvo pasiruošęs ir nukentėti – pačiais sunkiausiais spaudos draudimo metais ėmėsi lietuviškosios raštijos darbo, slaptai gabeno ir platino knygas.

Jau laisvoje Lietuvoje Vaižgantas rašė publicistiką ir kritiką, dėstė lietuvių literatūrą universitete. Grožinei kūrybai likdavo negausios laisvos valandos, tačiau būtent kūrybinis palikimas pelnė jam literatūros klasiko titulą.Režisierius Eimantas BelickasScenarijaus autorius Liudvika PociūnienėProdiuseris Teresa RožanovskaOperatorius Narvydas NaujalisGarso takelis Gabrielius ZapalskisVaidina Rolandas Kazlas, Ramūnas Cicėnas

Filmas „Tumo kodeksas“ LRT mediatekoje

Lietuvos ir Aisčių vardų kilmės tyrinėjimai trunkantys pusę tūkstantmečio davė ne vieną gerai žinomą ir ne kartą aptarinėtą aiškinimą[1].  Nuo XV-XVII a. populiaraus Lietuvos vardo kildinimo iš ‚litus‘ – lot.krantas, Vaidevučio sūnaus Litalanus arba Litwos, nuo itališkos iki keltiškos versijų,  bei kalbininko Kazimiero Kuzavinio – „iš upelės Lietaukos“ iki pasak Zigmo Zinkevičiaus „pakibusios ore“ istoriko Arūno Dubonio karių – ‚leičių‘ versijos. Joms visoms mūsų žymusis kalbininkas Z.Zinkevičius, sekęs ankstesniais etimologiniais žodynais ir lyginęs šaknis ‚Liet‘, ‚Lit‘ ir ‚Leit‘‚ priešpastato  gamtameldišką Lietuvos vardo versiją. Esą buvo nusižiūrėta į žemuose krantuose lengvai išsiliejančius vandenis[2].

Pastarųjų dešimtmečių fundamentalios kalbininko Simo Karaliūno ir archeologo Eugenijaus Jovaišos monografijos[3],[4] pateikė naujų įžvalgų, sugretinimų ir rekonstrukcijų, tačiau pakankamai pagrįstos ir patikimos tiek Lietuvos, tiek ir Aisčių vardų kilties hipotezės iki šiol nebuvo sukurta. Aisčių vardo kildinime[5] susidūrė du skirtingi požiūriai – baltiškasis ir germaniškasis, apėmę  net aštuonis kilties aiškinimus[6]. Akivaizdu, kad kurio nors vieno ar net keleto mokslų ribose šios problemos sprendinio negalima tikėtis, ir tik integralus kalbotyros, archeologijos, bei istorijos, numizmatikos, mitologijos, genetikos ir etnomuzikologijos faktų sugretinimas bei apjungimas galėtų duoti pakankamai patikimas teorines konstrukcijas.

Mitologinės derlingumo, vaisingumo deivės Lat paleolingvistinės šaknys

Abejoti, kad Lietuvos vardas turėtų būti kažkaip susijęs su „lieti“, vargu bau ar bent truputį bevertėtų. Itin svarbu, kad šio žodžio šaknies L/a/tʌ – ‚drėgnas‘ [7] geografija, pasak nostratinio (ikiindoeuropinio) kalbinio sluoksnio tyrinėtojų, yra nusidriekusi  nuo Afrikos žemyno (vakarų Čado) iki Graikijos, Airijos, Velso, Islandijos, germanų, baltų ar Kaukazo tautų[8], todėl jo amžius yra gretintinas vos ne  su pirmomis žmonių migracijomis ar bent jau žemdirbystės išplitimu iš jos lopšio – Artimųjų rytų.  Ne mažiau įspūdingas ir L/ä/jʌ – ‚vanduo, lieti‘ išplitimas nuo Čado, Somalio, Egipto iki indoeuropiečių ir uraliečių bei altajiečių kalbų[9].

Helėnų mitologijoje yra žinoma pietų vėjo atnešta, itin aukštą vietą jos hierarchijoje užėmusi Dzeuso žmona, Apolono ir Artemidės – vaisingumo ir derlingumo dievybės[10] motina Leto (gr.Λητώ[11], dorėnų Λατώ)[12], kuriai, pasak istorijos tėvo Herodoto, tolimieji šiauriečiai –  hiperborėjai gabendavę aukas į jos šventyklą Delo saloje.[13] Mažojoje Azijoje – Likijoje ji buvo žinoma, kaip spėjama, ir Lado vardu, pietų Palestinoje Leto žinota vardu Lat su šventaisiais finikinių palmės ir alyvuogių medžiais[14] greta analogijos Tarpupyje – Al-Lat,  o  etruskų ir romėnų mitologijoje jos atitikmuo yra Latunė bei Latonė. Lenkų, kitų slavų, lietuvių ir latvių mitologija žino, kaip spėjama, analogiškų funkcijų  dievybę Lado[15], kuriai senovėje būdavo nuo gegužės 25 d. iki birželio 25 d. dainuojama „Lado, lado, lado, didė mūsų deivė“[16] ir aukojami balti gaidžiai[17]. Graikų etimologiniai žodynai, apart jos paminėjimo[18], vardo kilmės nepateikia, tačiau nesieti jos su aukščiau minėtomis nostratinėmis šaknimis būtų neprotinga – koks gi derlius be lietaus ar  laistymo? Beje, bulgarų, serbų, slovėnų,s.čekų, rusų kalbose ‚lada‘, ‚lado‘ siejamas su ‚žmona, mergaite, sutuoktiniu‘, o iš  čia bus  ir kilęs pats ‚liaudies‘ terminas greta helėnizmo – ‚tautos‘ (gr.vienodi, tapatūs).

Kyla natūralus klausimas, kada ir kokiu būdu Leto[19]-Lado kultas išplito tokiame didžiuliame areale nuo Kretos salos iki Baltijos, ar net ir  iki, kaip spėjama, Ignalinos rj. tarp šešeto ežerų esančio Ladakalnio? Prielaidų gali būti ne viena – nuo akmens amžiaus „venerų“ figūrėlių, tarp kurių garsiausia iš Dolni-Vestonice Moravijoje[20]datuojama apie 24 tūkst. m. pr.Kr.,  nuo žemdirbystės slinkties arba dar gerokai vėliau, didžiosios helėnų kolonizacijos į skitų žemes ir jų pakraščius, prasidėjusios ir vykusios  XI-VI a.pr.Kr. metu[21].  Visos versijos galimos, o ir trečioji, daugiau kaip po tūkstantmečio gerokai sustiprinusi galimą pirmapradį indoeuropietiško bendrumo[22]kultą, yra pakankamai tikėtina. Juolab, priskaičiuojamos 75 ar net 90 Mileto miesto, įsikūrusio Mažojoje Azijoje, Likijos pakraštyje  kolonijų, tarp jų ir Apolonija, Odess, Olbija su vienintele išimtimi – Chersonu.

Galima teigti, kad Leto-Lato-Lado-Latonės kultas per amžius buvo itin stiprus, kadangi jis buvo susijęs su būtina išgyvenamumo sąlyga – derliumi ir giminės pratęsimu, mažiausiai trukdančiu sėjai bei rugiapiūtei.  Tai iš dalies patvirtintų ir latvių  ‚Ligo‘ šventimas per ilgiausią dieną metuose (kildintina nuo lot. ligo –surišti)  bei latvių mitologinė būtybė Jumis, kuris yra Leto proanūkio, Apolono vaikaičio Jamos[23]atitikmuo, juolab abu laikomi slėpingais. Istorikas romantikas  T.Narbutas,  greta Lado[24], irgi mini, ypač Trakų vaivadijoje, Latvijoje, Estijoje žinotą laisvės  deivę Liethua – Lietuva[25], tačiau be jai skirtos giesmės, kad nužengtų iš dangaus, bei  maištininkų vado vardo Leicis, nei platesnės argumentacijos, nei šaltinio, deja, nenurodo.     Dievą Lituans minėjo  V.Martinijus 1666 m. bei D.Kleinas, M.Strijkovskis ir J.Lasickis[26], o jo atitikmuo –  lietuvėnas žinomas iš tautosakos šaltinių[27].

Pamaskvio baltų, keltų ir latgalių vardų daryba

Didžiosios keltų ekspansijos iš derlingojo Europos vidurio į  vakarus bei rytus metu jie Mažojoje Azijoje III a.pr.Kr įkūrė savo keletą šimtmečių egzistavusią valstybę – Galatiją (gr. Γαλατία), kuri patyrė stiprią helėnizaciją. Miletietiško V.a. pr.Kr. keltų (Κελτοί) etnonimo kilmė yra nežinoma, tačiau graikiškąjį irgi galima bandyti sieti su dorėnų Lato, kuri kažkiek atitinka keltų namų dievybės –Litino[28] kultą, o pačią ekspansiją su savo pagrindinės dievybės šventovių paieška – savotišku ankstyvuoju „kryžiaus žygiu“.

Pamaskvės baltų gentį Голѧдь paminėtą dar 1058 m., kurios  baltiškumą įrodo neabejotinos kilmės hidronimų gausa[29], nuo K.Būgos laikų visi tyrinėtojai absoliučiai nekritiškai tapatina su galindais, nors pats K.Būga rašė tik, kad taip „galėjo vadintis“[30] ta gentis. Siekiant aiškumo ir ieškant „rakto“ į istorinius pavadinimus  tenka gilintis į pirmojo sando ‚– gal,   -gol,‘ kilmę, juolab estiškai Lietuva yra Leedu, o ne tik Lietuvoje yra pilna vietovardžių su ‚– gal, gala‘.

Yra galimos bent trys versijos. Pirmoji paremta nostratinėmis šaknimis „šaukti, vadinti“ – „*KAyLa“,“kaLΔhΔ[31],[32] antroji  bokšto, miesto pavadinimu (žr. – ghala[33]), trečioji baltiškoji, siejama su galu, kraštu. Beje, pirmoji savo prasmių virsmuose galėjo duoti pradžią kitoms.   Tada pamaskvės baltų gentį Голѧдь[34], atsižvelgiant ir į estišką Lietuvos pavadinimą, tektų tapatinti su Ledų, galimai laikiusių save antikinės Lado garbintojais,  o ne galindų vardu. Šią versiją galimą grįsti ir archeologiniais duomenimis apie archeologinių Zarubincų, Koločino[35] ir Moščino kultūrų  sąsajas  su legendinio Gelono miesto lokalizacijos, tapatinamos su įspūdingomis liekanomis ir gintaro bei helėniškais radiniais prie Vorsklos upės[36], išeiviais, pasitraukusiais šiauriau nuo antpuolių: jo apylinkėse yra baltų ir iranėnų hidronimijos, o pastaroji ten nuo III-II a. per.Kr. Herodotas rašė, kad medinės tvirtovės Gelono „Šventyklos helėniškos, helėnų dievams skirtos. Jų kalba yra skitų ir helėnų kalbų mišinys.“[37]  Vokiečių tyrinėtojas  G.Mairas aiškino, kad Gelono gyventojai buvo lietuviai, kurie įsikūrę greta Skitijos pardavinėjo Ponto pirkliams gintarą, kailius…[38]. Analogiškai atvirkščiai galima aiškinti ir ne taip toli nuo Голѧдь – Galėdų genties lokalizacijos esamos Latgalos vardo dėmenų prasmes: Latais vadinti.

Dar vienas argumentas  ‚gal-‚ – ‚vardo‘ traktavimui yra susijęs su Pomponijaus Melos tekste  minimais audros atblokštais į Germaniją indais (indus quosquam), kuriuos tyrėjai iki šiol tapatino su vindais, venedais[39], bet, deja, ne su galindais. Taigi, tiek keltai –galatai, tiek ir latgaliai bei Голѧдь savo varduose turi Europos, Mažosios Azijos, Palestinos derlingumo dievybės bei Tarpupio Al-Lat, susijusių su nostratinio ikiindoeuropinio horizonto „signatūra“ –   ‚LT‘, vardus.

Istorinės kultinės – militarinės  helėnų įtakos[40] kolonijoms ir jų pakraščiams

Jei, taip pat, bandytume Lietuvos ir Latvijos vardus,  tapatinti su Leto-Lato kultu[41], tai tektų atsakyti į klausimą, kaip gi miletietišką Lado, garbintą ir baltų kultinę dievybę „pastūmėjo“  helėnų – Leto ir doriečių – Lato? Atsakymo tenka ieškoti ir praeities tyrinėtojo signataro Algirdo Patacko publikacijose, kuriose jis aptardamas A.Dubonio aiškinimą,  atkreipia dėmesį į „λειτον = ληιτον (lēiton, leito). Achajai šitaip graikų ankstyvojoje istorijoje vadino rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rinkdavosi – leito pritaneion (Her., 7, 107) – „lietos“ pritanija“ . A.Patackas nurodo, kad „λειτονργια (leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tarnavimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas Dievui, iš čia – liturgija)“.[42]

Tenka pastebėti, kad A.Patackas aiškindamas šias prasmes pernelyg sureikšmino vien militarinę ir valdymo prasmes, interpretuodamas Lietuvių kalbos žodyne pateiktą tekstą –  „pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“[43]. Krivių – pagrindinis senovės baltų žynių vaidmuo buvo religinis, o kad po aukojimo (galbūt, susijęs su  lot. auctum – didinti, garbinti, augur –žynys, augeri – augti) būdavo aptariami ir ūkio bei karo reikalai, stebėtis nereikia, todėl yra tikslinga, pirmiausia, tapatinti krivulę – lietą su Leto atitikmens kultu, juolab ne tik genčių vadai[44], bet ir didieji LDK kunigaikščiai atlikdavo ir žynių vaidmenį[45], o Lietuvių kalbos žodynas pirma „lieta“ prasme nurodo „naudą, pelną“, sietinus ir su derlingumu.  Galima teigti, kad kultas – būrimas ir prieš derlių, kitus svarbius darbus ar ir prieš karo žygį, buvo pirma jų[46], tiek amžių laikotarpyje, tiek ir kasdienybėje:

sakralinis kultas (Leto, Lata, Lada…) → valdymas (lieta), ūkis  → militarizmas (leičiai),

juolab proto įžodinimas yra sietinas su πρωτοπαπάς – (pirmasis) vyriausias žynys.

Graikijos jūreivystės istorija pasak archeologinių duomenų siekia sunkiai įsivaizduojamą net VIII tūkstantmetį pr.Kr., kuomet jie plaukdavo į salas vulkaninio titnago –obsidiano, todėl ši lyginamosios kalbotyros, archeologijos, istorijos bei mitologijos helėnų įtakų Skitijos pakraščiams problema baltų etnogenezėje laikytina viena prioritetinių.

Pateiktoji analitika atlikta nebojant griežčiausių lingvistinių apribojimų[47], kurie, visgi, yra išvesti indoeuropiečių prokalbės skilimo schemos ir to modelio kontekste, o ne sąlygoti ankstesnių ir gerokai vėlesnių galimų istorinių-kultūrinių įtakų bei įvairiausių, netgi,  spontaniškų dialektinių kaitų. Lyginamoji mitologija su istoriniu pagrindu yra galingesnė priemonė etnologijai,  nei ją suteikia vieni lyginamosios kalbotyros metodai, ypač, jei pastarieji neturi laiko dimensijos. Visgi, siekiant įrodyti Leto-Lado-Latonės kultų svarbą Lietuvos ir Latvijos vardų kiltims, tektų sureikšminti tiek antikinių  gintaro kelių įtakas ir pasekmes nuo Pelasgų bei Achajų laikų, tiek ir vėlesnes Ponto, padneprės helėnų įtakas, netgi, pabaltijui per Dnepro-Dauguvos ar kitus Nemuno, tapatinamo su ‚Chronos‘, baseino vandens kelius. Yra gi rašytinis ant kaulinės plokštelės įrodymas,  datuojamas VI a. pr.Kr., kad helėnų kolonijiniame mieste, įsikūrusiame P.Bugo žiotyse –  Olbijoje būta Leto garbinimo,[48] o jos sūnui Apolonui buvo pastatyta šventykla. Su Dauguva tapatinama III-IV a. Peutingerio kelių žemėlapyje (šias dienas pasiekė tik X-XII a. kopija) pažymėta Sėlių upė (Fluvius Selianus) gal ne atsitiktinai  atitinka helėnų bei romėnų žynių vardus:  Dodonės Σελλοί ir romėnų salii (Marso,ieties nešėjų žynys), juolab.  V.Toporovas sėlių etnonimą susiejo su Balkanų vardynu[49].

Leto – Lato kultą galima sieti ir su dviejų Herodoto paminėtų skitų genčių, lokalizuojamų Dnestro ir Pietų Bugo ištakų kairiame krante[50] – skolotų (gr. Σκολότους) ir paralatų (gr. Παραλάται )[51] vardo aiškinimu, jei tai interpretuoti kaip gentį su Lato kulto mokykla –gr. Σχολή (plg. su sklaveni[52] – venetų mokyklos gentis) ir gentį, esančią prie Latų.  Su tokiu aiškinimu dera ir galima Haličo bei Galicijos[53]žemių, Lucko miesto, Uličių (улутичи, лютичи), Lučėnų, Litomeričių, Zličėnų genčių vardų kilmė – nuo ‚keltų‘ ir ‚Leto‘, kuri būdingai ukrainiečių dialektams transformavosi į Lito, Liuto. Kad ten būta Leto-Lato kulto liudytų ir A.Patacko skyrelyje „Ukrainos Lietuva – Лeτaвa“ pavardinti vietovardžiai ir  hidronimija: „iš čia ko gero ir bus kilę tie pavadinimai L(i)etava, L(i)etičiv, Liatiči (gal būt ir ten pat esantys Litin, Ladyčin?)…šalia L(i)etava teka upelis L(i)etavka…  Dunojaus deltoje yra sala ir kaimas Leti (Letea rumuniškai)“, kuriuos A.Patackas, anaiptol,  tapatina ne su helėnų kolonizacija, o su tūkstantmečiu vėlesniais  LDK laikais. Beliktų pridurti Dnepro deltoje esančią salą Litovka ir konstatuoti dviejų kultūrinių-lingvistinių-istorinių sluoksnių samplaiką. Taigi, yra tikslinga sieti Latvijos ir Latgalos vardų kiltis su Paralatų (-prie Latų) gentimi, jos migracija į šiaurę nuo antpuolių, o Lietuvos su – lietomis, tikriausiai įsitvirtinusiomis per prekybą gintaru nuo XVI a.pr.Kr.

Lietuvių kilmės legendų helėniški,  alaniški, skitiški atspindžiai

Mūsų lingvistikoje nuo Pilypo Ruigio, lyginusio lietuviškus ir graikiškus žodžius, laikų (apie 1745 m.), nėra sistemingai ištyrinėta jų leksinės bendrybės, taigi, ir nėra jų susidarymo chronologizacijos, o antikos mitologijoje nėra išnagrinėta laiko tėkmėje vis tolesnius kraštus pasiekusių argonautų, tarp kurių buvo ir legendiniai  Palemonu pravardžiuotas Heraklis bei  Palaimon‘o (Παλαίμων) (kalvio Hefaisto, aprūpinusio strėlėmis Leto sūnų Apoloną[54], užmušusio Pitėją Delfuose sūnaus)  žygio mito svarba vienam pirmų Lietuvos kilmės aiškinimų. O tai atlikti, kaip ir archeologinių radinių lyginamąją analizę, tikrai verta, kadangi baltiški žalvario dirbiniai primena helėniškus aptiktus Dnepro baseine, bet ne zoomorfinių motyvų sklidinus skitiškus.  Juolab,  trijų legendinių Palemono sūnų vardai (Kunas, Barkas ir Speras) turi aiškią helėnišką medžiotojo, jūreivio ir sėjėjo -žemdirbio lingvistinę interpretaciją, bet ne lotynišką. Ir mitologiniai Hebos-Gabijos, Hestijos – Austėjos, Jumio-Jamos, šventų akmenų –  baitylos (βαίτυλος) –Vaidilos ir Vaideloto, vardų Alkimantes, Iliadoje minėto Troidzenos – Algimantas, Traidenis, latv. ‚mantat‘ –burtininkauti ir gr. ‚µαντίς‘- žynys,  atitikimai  verstų nagrinėti antikines helėnų įtakas Skitijos pakraščiams įvairių mokslų metodais, neatmetant ir Ponto valdovų Palemonų (Πολέμων) dinastijos[55]įtakų lietuvių  kilmės mitui versijos.

Dar vienu argumentu tokiam aiškinimui yra pateikta Lietuvos kilmės, susijusios suBrutenio (Pruton nuo Pruto(?)), Brudon), Vaidevučio (Widowuto) atvykusių į Ulmiganiją (tikslinga gretinti su žemėmis pradedant Kulmu ir baigiant Igaunija – lat.Estija, kaip ir Ulmigeriją – nuo Kulmo iki Geros upės) legenda[56], pusės tūkstantmečio laikotarpyje nuo Erazmo Stelos ir Simono Grunau leidinių nedavusi ramybės daugeliui tyrinėtojų[57], jei pirmąjį vardą kildinti nuo helėnų valdžios, bendruomenės centro ar prieglaudos (rus.притон atitikmuo), kuriame Hestijjos saugojo ugnį, bendrinio pavadinimo – Prytaneus  (Πρυτανεῖον). Gal būt, tai susiję ir su Austėjos kultu, nes bitininkystei reikia dūmų. Tuose tekstuose yra minimi ir žyniai – vaidelotai (K.Būga tai aiškina kaip vaidilos deminutyvą[58], T.Narbutas mini ir slavizmą ‚vaidelotkas‘), kuriuos N.Vėlius priskiria keturioliktai nepaprastų žmonių kategorijai, neabejotinai susijusiai su vandeniu: „Udones, Wanduolutti, Neruttei, Udburtullli“[59]. Beje, tarp, žinomų mitologemų yra ir Vilkalotas[60], todėl, tikėtinesniu atrodo ne K.Būgos –deminutyvo (vaidilutė)  versija, o T.Narbuto, kuris lotą siejo su švento akmens  „baitilo-stabo“ veido „mazgojimo“ (lot.lōtio – plovimas) veiksmu[61], juolab helėnai savo šventus akmenis – dievų namus tepdavo aliejais, laistydavo vynu, krauju[62]. ‚Lōtio‘   lingvistinės ištakos, neabejotinai, vėl gi, nostratinės. Taigi, galbūt, todėl jos neišsitekusios vien prūsų, kurie puolė Mozūrų kunigaikštį Lottko[63], ribose.

Patį Widowuto vardą yra tikslinga laikyti sudurtiniu ir sieti su jo galėtu valdymu nuo Vidivarijų (gentis Vyslos deltoje) iki Votų (finų gentis Peipaus-Čiudo ež.aplinkoje), o legendinį religinį centrą Rikojotą (Rickoyot)– galbūt, vadų ‚rikių ‚Jotą‘ , saistyti ir su Jotvingių genties vardu.

Neatrodo įminta ir žymiojo  Ptolemajo (100-187 po Kr.) paminėtų veltų ir su jais siejamų pilkapių – ‚valatoukų‘, kuriuose palaidoti milžinai – volotai, kiltis[64]. Gali būti, kad ‚veltai‘ yra trumpinys iš ‚Waidtlotten‘[65], o šie susiję su kriviu ‚kirwaido‘[66](nuo Curche)[67] –  forma, neatsakingai sulietuvinta į ‚krivaitį‘. Beje, galima sieti legendinę Plinijaus minėtą Thuli su Saremos sala bei estišku ugnies įžodinimu[68], tačiau, galbūt, vertėtų atkreipti dėmesį ir į prūsų kulto tarnus Tulissones – laidojimo apeigų dalyvius[69]?  A.Vijūko-Kojelavičiaus minimi geruliai, kurie Va. pabaigoje prašėsi praleidžiami į Tulę, savo kilme yra sietini su Geros upe[70] – Juodosios jūros intaku.

Pietų įtakų kryptį Lietuvos kilčiai liudytų ir A.Vijūko-Kojelavičiaus istorijoje[71]pateiktas legendinis Litalano vardas, jei jį sieti su alanais ( populiariu aiškinimu ir Volynės kariais(?)) bei atvykimu ir grįžimu į protėvių žemes), o priešpriešinės krypties – gausūs baltiški radiniai (pvz. lankinės segės lenkta kojele, žieduotos segės)  Černiachovo kultūroje greta Juodosios jūros[72]. Verta atkreipti dėmesį, kad garsiajam Katalaunijos mūšyje 451 m. dalyvavę romėnų pusėje liticiani, tyrinėtojų tapatinami su bretonų lokalizacija[73], kovėsi alanų pusėje[74], dalyvaujant (ostr-) rytų gotams[75], todėl pajėgų geografija neleidžia atmesti liticiani – lietuvių pulkų prielaidos.

Visas straipsnis:

Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste