1 tekstas.
Jurgis Savickis. ,,Kova“
Vaikas turėjo daug atspėjamo laiko ir slankiojo miesto pakampiais.
Jis buvo nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad jo tėvas būtų toks pats ,,kaip ir kiti”. Tai stilius. Tai –
malda. Pavyzdžiui, ar ne gerai ties geležies krautuve į žemę įleistas geležims kapoti priekalas dainuodavo:
,,dziling, dziling, džang!”
Man aršiną su coliu. Man tiek ir tiek pavažoms! – sakydavo pasigėrėjimo tonu ūkininkai.
Ir tėvas taip pat turėtų nusipirkti sau geležies ir, gražiai sulygęs su žydu, nešti ją per miestelį savo vežiman
krauti.
Karnoms geležies pirkau! Žydas nulupo, bet ką padarysi, reikalinga! – turėtų sakyti jis. Pagaliau nesvarbu pati
kalbos forma, svarbu tas amžinas gyvybės pradas, veiklumas ir rūpinimasis. Su kokiu pasigėrėjimu jis padėtų
tėvui kisti geležį į šienus, į vežimo dugną!
Bet tėvas girtuoklis! Ne! Ne girtuoklis, bet paprastas girtuoklėlis. Smuklių palašautojas. Dėl to, kad durnas.
Bobos apsėstas, nemoka atsikratyti. Jam duotų valią, jis mokėtų suvaldyti!
Vaikas jautė, kad tėvo geros širdies esama, bet silpnabūdžio. Kažkas stipresnis negu jo pairusieji nervai jį
valdė.
Išmauros, būdavo, neišsipagiriojęs iš pašiūrės ir ims pusgirtis krėsti visokias nesąmones ir priekabių ieškoti!
Kas vakar vežimaičio ienas sulaužė? A! – ir stuktelėdavo per neapsižiūrėjimą vaiką krūtinėn, tam net
žvangtelėdavo.
Kokias ienas sulaužė? Kokių priekabių ieškai, kvaily?
Kad nesulaužei, reikėjo sakyti…
,,Sakyti”, kai sprandą apkūlei! Imsiu kitą kartą ir neatsileisiu. Žinosies tada.
Ak, vaike, vaike, kas tave taip išmokė su tėvu kalbėtis? Neišmokai gyventi. Žinai, kelionėje viskas gali
atsitikti!
Atsitikti! Nereikia gerti, tai ir neatsitiks. Kad su šviesiu protu, viskas galima. Galima ir išgerti, kodėl ne.
Tikrai, su protu viskas galima.<…>. Kartkartėmis tėvas, darbą baigdamas, uždainuodavo kokią švelnesnę
melodiją, kad ir ne stipriu, bet gana gražiu jų mažai sodybai balsu, taip atrodė vaikui.
