V. Balsevičiūtė, VPU
„ Metų“ sonetai, antrasis po „Vizijų“ savo svarbumu V. Mačernio eilėraščių ciklas, pasižymi
išskirtiniu dėmesiu žmogaus būčiai. Sonetuose nuolat siekiama išeiti iš asmeninės patirties ribų,
turėti daugelį likimų, eiti„tūkstančiais kelių“, priartėti prie amžinųjų idėjų, prie esmingiausių
pasaulio ir jo reiškimosi formų. Juose norima į žmogiškąją egzistenciją pažvelgti nuo svarbiausių
mitų aukštumų ir iš skirtingų kultūros pozicijų.
O. Spengleris„Vakarų saulėlydyje“ išskyrė tris kultūras, tris per tūkstantmečius susiklosčiusius
žmogiškosios būties modelius: apoloniškąją (antikinę), maginę (Rytų) ir faustiškąją- vakarietiškąją.
Šių idėjų kontekste bus interpretuojama„Metų“ sonetų egzistencinė problematika.
APOLONIŠKOJI KULTŪRA
Antikinio pasaulio vizija sonetuose fragmentiška, nors V. Mačernis nuolat įpindavo Antikos
motyvus, įvaizdžius – daugiausia jų esama„ Rudens“ sonetuose(8,14,20). Dievas Bachas „ linksmai
geria vyną“(1 Rudens), žaidžia nimfos ir satyrai( 4 Pavasario), minima Hado šalis, titanai, Venera,
Pegasas, prisirinkęs dievų Olimpas. „Rudens“ sonetuose antikinė giedra kontrastuoja su lietuviško
rudens niaurumu, teikia sakralumo prasmę: „Mylimosios aukštumos lapuočių miškas/ Antikinio
vakaro fone/ Ir rudens spalvų žaisme ištryškęs,/ Man atrodo kaip šventa giria“, kelia svaigumo
asociacijas. Tai spalvų žaismas, krintanti upelio srovė, grojantis laukų ir miškų dievas
Panas…Antikos pasaulis atsiveria savo šviesiąja puse be visa apimančių aistrų ir dramų. Tai svaigi,
statiška esamybė. N. Berdiajevas yra teigęs, kad iš senovės graikų yra atėjęs pasaulio jausmas, kad
visa neturi nei pradžios, nei pabaigos, kad viskas kartojasi amžiname rate ir judėjime( Berdiajev,
1990, 23). Apoloniškasis pasaulis statiškas ir imanentiškas: gyvenimas ten vyko po atviru dangaus
kupolu, transcendencijos toliai šiam pasauliui neatsiverdavo, o dvasinio ir dieviško gyvenimo grožis
atsiskleisdavo imanentiškai nenutrūkstamų gamtos ciklų rate( Berdiajev, 1990, 28). Antika – tai
gyvenimas tikrąja dabartimi, kai nėra tapsmo idėjos, kuri itin svarbi faustiškajam žmogui( Spengler,
1993, 135-136). Sonetuose, kur esama Antikos pasaulio reminiscencijų, nuslopsta faustiškojo
žmogaus sielos nerimas, juntamas buvimas dabartyje, o subjektas, prisiėmęs poeto vaidmenį,
klajoja artimiausiomis apylinkėmis, čia pat išvysdamas ir savuosius dievus – Paną ar Graciją,
regėdamas nimfų šokius…
Apoloniškosios kultūros laikas – pats vidudienis; laikas, kai užmiega Panas, vienas iš Antikos
pasaulio simbolių. Jis ėmė slėptis nuo žmonių baigiantis antikinio pasaulio laikui, atsiradus
krikščionybei, kada žmogus ėmė nutolti nuo vidinių gamtos gyvenimo gelmių. 8 „Rudens“ sonetas
liudija, kad toli iki antikinio pasaulio pabaigos – dievas Panas- linksmas ir nuolat grojantis,
teikiantis kūrybos dovanas, jį galima pamatyti bent jau išrinktiesiems – poetams:
