Citatos
Citata yra rašytinio veikalo ar kalbos ištrauka kito teksto samprotavimui pagrįsti ar patvirtinti. Tai vieno teksto ištrauka
kitame tekste. Žodis kilęs iš lotyniško cito – kviečiu liudininku, skelbiu. Citatos būna ilgokos prozos ištraukos, vienas koks
teiginys, sakinys, eilėraščio posmelis ar jo dalis, sakinių nuotrupos – fragmentinės citatos; eiliuoto kūrinio viena, dvi ar kelios
eilutės; kelios parinktos eilutės iš skirtingų cituoto kūrinio vietų. Citatos panašios į kabutėmis skiriamą tiesioginę kalbą.
- Vieno ar kelių sakinių prozos citatą pradedame rašyti toje pačioje eilutėje, prieš ją dedame dvitaškį, citatą
rašome kabutėse.
Prasmingi yra I. Simonaitytės žodžiai: ,,Juk žmogus lieka vis tiek mįslingas kitam žmogui“.
- Ilgesnė prozos citata ar kūrinio ištrauka rašoma, po įvadinių žodžių palikus laisvą eilutę ir pradėjus iš naujos.
Citata rašoma po dvitaškio kabutėse.
Įspūdingai sukurta senojo Karaliaus mirties scena:
,,Klabtelėjo ir lengvai atsidarė stubos durys. Tuo pačiu metu šlubuojąs laikrodis užsimojo mušti šeštą valandą, bet
bemušdamas sutriko ir keistu dar negirdėtu čirkštelėjimu sustojo ėjęs. Ir svarsčiai atsidūrė į žemę“.
- Citatos galo klaustukas, šauktukas, daugtaškis rašomi prieš antrąsias kabutes, o ne po jų. Taškas rašomas prieš
kabutes tik jei cituojamas visas sakinys, o ne jo dalis.
…Ir vaikui ,,vaidenasi, kaip ten aukštai, ant stogo, tupi kažkas, kaip katė, ir vis ryja, vis ryja dūmus“.
Tada jau su visai kitokiomis mintimis eina Aistis tėviškės laukais: ,,O tėviške, o tėviške, kur einam?“
