Rytų kultūros reminiscencijų„ Metų“ sonetuose esama dar mažiau, bet poeto siekta susitelkti ties
esminiais jos pagrindais. Jo statika kontrastuoja su faustiškosios kultūros dinamika ir veiklumu, o
jos neistoriškumas – su faustiškuoju vyksmo poreikiu. Anot N. Berdiajevo, ji yra „pati
antiistoriškiausia iš visų pasaulio sąmonių“( Berdiajev, 1990, 25). Istorija – tik išoriškas empirinis
pasaulis, kurį reikia įveikti ir kurio reikia atsižadėti, kad būtų galima pasinerti į dvasinį, į metafizinį
pasaulį.
V. Mačernio susidomėjimą Rytais galėtų būti lėmęs S. Šalkauskis, teigęs, kad„ tautinė lietuvių
dvasia(…) pagrįsta senovės Rytų pradais“( Šalkauskis, 1989, 148). Pirmiausia, regis, jį bus
sudominusi budistinė nirvana, esanti tarsi anapus gyvenimo ir mirties ribos, anapus sapno ir
būdravimo, anapus kentėjimo ir kančios nebuvimo. Iš tokio dvasinio stovio galėjusi kilti Nieko
sąvoka. Ir „Metų“ sonetuose rytietiškomis sąvokomis prabylama apie būtį:
