Absurdo drama, absurdo teatras – avangardistinė dramaturgijos ir teatro kryptis. Atsirado XX a. 6 deš.
pr., perėmus siurrealizmo, dadaizmo, ekspresionizmo dramos principus.
Adresantas – siuntėjas.
Adresatas – asmuo, kuriam kas adresuojama, gavėjas.
Aforizmas – trumpas įtaigus posakis, kuriuo vienu ar keliais teziškais sakiniais netikėtai ir taikliai
išreiškiama konkreti mintis, pateikiama originali idėja ar nuomonė. Gali būti išplėstas iki keliolikos sakinių.
Būdingas subjektyvumas skiria jį nuo giminingų mažųjų formų – patarlės, sentencijos, maksimos.
Akrostichas – iš eiliuoto kūrinio eilučių pirmųjų raidžių sudarytas prasminis žodis ar žodžių junginys;
kartais šiuo terminu pavadinamas pats akrostichą turintis kūrinys. Akrostichas žinomas nuo Antikos.
Renesanso laikais paplito Europos literatūrose. Seniausias lietuviškas akrostichas yra Martyno Mažvydo
Katekizmo (1547) pratarmėje, kurios 3-19 eilučių pradžios slepia autoriaus vardą ir pavardę.
Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas.
Alegorija dažna pasakėčiose ir pasakose, kuriose suktumas alegoriškai vaizduojamas lapės paveikslu,
godumas – vilko, klastingumas – gyvatės pavidalu ir t. t.
Aliteracija – ryškus tų pačių priebalsių pasikartojimas.
Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi, vėjo pajudinti,
Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,
Supasi, supasi lapai nubudinti. (B. Sruoga)
Aliuzija – užuomina, nuoroda į kitą literatūros kūrinį, kultūrinį kontekstą, konkretų asmenį ar įvykį.
Alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas.
Anafora – stiliaus figūra, pagrįsta žodžio ar frazės kartojimu mažiausiai du kartus pagrečiui einančių
sakinių, pastraipų, eiliuoto teksto eilučių ar strofų pradžioje.
Visi jie ne kartą ir ne du aplankė Merkinę, visi jie plėšė draskė jos akmens krūtinę… (V. Krėvė)
Vėjas linguoja topolį juodą –
Vėjas pravirkdė plieno vilnis.
Mano svajonė, mano paguoda –
Jūra tamsioji, jūra – naktis. (S. Nėris)
Analizė – išsamus ko nors nagrinėjimas; mąstymo metodas, kai pagal detales, jų ypatybes sudaromas
visumos vaizdas. Galima literatūros kūrinio analizės schema:
Loginis teksto lygmuo: tema, problema, idėja, emocinis turinys.
Vaizdinis teksto lygmuo: pasakotojas, lyrinis subjektas, veikėjai fabula, siužetas, kompozicija, kūrinio
erdvė ir laikas.
Materialusis (kalbinės raiškos) lygmuo: teksto tipas, intonacija, poetinė sintaksė, poetinė leksika, fonetinė
(garsinė) organizacija, eiliuotos kalbos elementai, grafinis pavidalas.
Analogija – skirtingų daiktų, reiškinių, sąvokų panašumas kuriuo nors požiūriu.
Antika – graikų bei romėnų senovė, jų kultūra.
Anekdotas – glaustas sakytinio pasakojimo kūrinys, kuriame komiškai vaizduojamas vienas įvykis ar
herojaus poelgis. Juokiamasi iš žmogaus ydų, nepagrįstų pretenzijų, valdžios veiksmų. Pirmiausia anekdotais
buvo pavadinta Bizantijos istoriko Prokopijaus (VI a.) „Slapta istorija“, kurioje buvo aprašyti atsitikimai iš
imperatoriaus Justinijono ir jo dvariškių asmeninio gyvenimo.
Animizacija – gyvos būtybės ypatybių teikimas negyviems daiktams, gamtos reiškiniams, abstrakčioms
sąvokoms.
Anonimas – nepasirašyto laiško ar veikalo autorius, nežinomo autoriaus laiškas ar veikalas.
Anotacija – trumpas knygos ar straipsnio apibūdinimas.
Antika – senovės graikų ir romėnų literatūra.
Antitezė – tam tikra paralelizmo atmaina; priešingų minčių ar vaizdų sugretinimas.
Darbas – ne vargas, tinginystė – ne laimė.
Antologija – įvairių autorių rinktinių kūrinių ar jų ištraukų rinkinys.
Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai.
Apybraiža – epinis kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.
