Pasakos – tai pasakojamosios tautosakos rūšis. Jų pagrindą sudaro pramanyti įvykiai,
veikėjai, kurie patinka ir mažiems, ir dideliems. Lietuvių liaudies pasakos labai įvairios: stebuklų,
žvėrių, legendų, kvailo velnio, juokų, melų, pasakos be galo. Jos skiriasi veikėjais, kompozicija,
temomis, stiliumi, bet visas jungia tai, kad viskas, kas vaizduojama, yra pramanyta, netikra.
Atsirado jos labai seniai, tada, kai žmonių kalba pasidarė pakankamai žodinga, tinkama
mintims ir įspūdžiams išreikšti. Tik pasakose vargšai galėjo pasijusti stipresni, gudresni,
pranašesni už skriaudėjus. Tik čia blogis nubaudžiamas, o gėris apdovanojamas.
Įdomiausios turbūt yra stebuklinės pasakos, kurios pagal siužetą skirstomos į tokias, kur
pasakojama apie susidūrimus su antgamtinėmis būtybėmis (slibinu, ragana, velniu, burtininku);
pasakojama apie vedybas su nepaprastos kilmės žmona (gulbe, varle) ar vyru (gaidžiu, žalčiu);
apie sunkius uždavinius, nepaprastus pagalbininkus (žirgą, baltą vilką, senelį, žvėris).
Stebuklines pasakas labai mėgsta vaikai. Juos žavi nepaprasti įvykiai, stebuklingi daiktai
(burtininko lazdelė, skraidantis kilimas, septynmyliai batai), įtemptas siužetas.
Stebuklinių pasakų veikėjai labai įvairūs. Tai gali būti stipruolis Jonas, trečias brolis,
podukra, teisingas karalaitis, našlaitėlė trys seserys, trys broliai, jauniausioji sesuo. Veikėjai gali
būti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, pavyzdžiui, gulbė, varlė, velnias, ragana, burtininkai. Pasakų
veikėjai yra skirstomi į teigiamus ir neigiamus personažus. Dažniausiai pasakų personažai yra
idealizuojami. Kiekvienas jų pasižymi tik jiems vieniems būdingomis savybėmis ir charakterio
bruožais. Pasakose vaizduojamos gėrio ir blogio kovos, kurios dažniausiai pasibaigia teigiamų,
gerųjų personažų pergale. Išsamiausiai gerąsias ir blogąsias žmogaus savybes atskleidžia pasakos
apie pamočių ir našlaičių kovas. Kartais pasakose pasakojama apie vyrą, po žmonos mirties
vedusį kitą moterį, dažniausiai piktą raganą, kuri nori atsikratyti podukros. Pasaka „Mergytė
meškos trobelėje” viena žinomiausių lietuvių pasakų apie našlaitėles. Ši pasaka pasižymi
variantų gausumu. Dažniausiai joje pamotė atsikrato našlaitėlės, išsiųsdama ją į gūdų mišką.
Palikta našlaitėlė užklysta į atokią miško trobelę. Trobelėje gyvena meška ar kita mitinė būtybė.
Šioje pasakoje vėl labai pabrėžiamas našlaitėlės gerumas, darbštumas ir nuolankumas visiškai
nepažįstamai būtybei. Meška paprašo padaryti įvairius darbus. Šioje pasakoje didelį vaidmenį
atlieka ir maža pelytė. Jai našlaitėlė duoda maisto ir vėliau susilaukia atlygio: pelytė ją išgelbėja
nuo mirties. Išaušus naujam rytui našlaitėlė už gerus darbus gauna daug turtų. Našlaitėlei grįžus
namo su dideliu turtu, pamotė labai nustemba. Ir norėdama gauti tokius pat turtus, ji išleidžia
savo dukrą į mišką.
Stebuklinių pasakų veikėjai
