Kolegė Rima Krikščiūnienė dalijasi rašiniu, tikisi Jūsų įvertinimo, komentarų:
Kaip gyvenimas išbando dvasinę stiprybę?
Dvasinė stiprybė – tai vienas iš brandžios asmenybės bruožų. Pasak italų rašytojo Vasco Pratolini, apie žmogų galima spręsti iš to, kaip jis elgiasi sunkiomis aplinkybėmis. Dvasiškai stiprus individas elgiasi taip, kad nenusižengtų asmeninėms nuostatoms bei vertybėms. Tačiau gyvenimas nuolat išbando žmogaus dvasinę stiprybę priversdamas jį atsidurti pasirinkimų kryžkelėje, išgyventi ribines situacijas ir patirti vidinius prieštaravimus. Taigi, kokiomis aplinkybėmis žmogus tampa atsakinga, dvasiškai stipria asmenybe?
Visų pirma, dvasiškai stiprus individas sugeba atleisti bei suprasti kito asmens poelgius. J. Girnius yra pasakęs: „Kadangi nė vienas nesame be kaltės, neturime teisės savo artimuosius teisti.“. Atlaidumas kaip vertybė minimas ir Šventajame Rašte, įvairiose maldose („…ir atleisk mums mūsų kaltes…“), o viduramžiais plito indulgencijos – nuodėmių atleidimo raštai. Apie tai, kad atlaidumas yra dvasiškai stiprios asmenybės bruožas rašė ir J. Biliūnas novelėje „Ubagas“. Autorius objektyviai, realistiškai vertino gyvenimą ir pasaulį, išryškino jautrų požiūrį į kito kančią. Pagrindinis kūrinio veikėjas Petras Sabaliūnas – benamis, išvarytas iš namų savo paties sūnaus. Tačiau sūnaus jis nekaltino, o atvirkščiai – atleido jam. Iš to galima spręsti, kad Sabaliūnas – orus, kilnus bei doras žmogus. Jis sugebėjo atleisti sūnui, o tai įrodo, kad jis vertina moralę, o ne materialias vertybes. Vadinasi, atlaidumas yra kertinė doro bei dvasiškai stipraus, brandaus žmogaus vertybė. Ji padeda individui gyventi harmonijoje.
Be atlaidumo, dvasiškai stiprus žmogus sugeba atrasti tikrąjį save, nepasiduoda sociumo daromai įtakai bei spaudimui. Tačiau atrasti tikrąjį savo pašaukimą nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Pavyzdžiui, Beata Tiškevič savo knygoje „Vyvenimas“ aprašo sunkų kelią laidų vedėjos pripažinimo link. Įveikusi visas kliūtis ji pasijuto laiminga bei nepriklausoma nuo kitų moterimi. Panašus savirealizacijos procesas aprašomas ir Vinco Mykolaičio – Putino intelektualiniame filosofiniame romane „Altorių šešėly“. Čia pagrindiniam veikėjui Liudui Vasariui atrasti savo talentą ir jį realizuoti trukdė sociumo bei tėvų suformuotas superego – moralinės vertybės bei taisyklės, ribos ir reikalavimai. Tai jo kūrybinį impulsą įtraukė į savotišką savidestrukcijos mechanizmą. Poeto savyje naikinimas ėmė Liudą Vasarį graužti iš vidaus bei jį varžyti. Liudo gyvenime atsiradusi Auksė padeda jam galutinai apsispręsti kovoje tarp kunigystės ir poezijos. Nugalėjęs superego Vasaris tampa laisva, nepriklausoma asmenybe. Taigi jaunam žmogui yra gyvybiškai svarbu atrasti savo tikrąjį pašaukimą, kitokiu atveju asmenybei gali grėsti savidestrukcija bei gyvenimo klystkeliai.
Mano manymu, žmogus dvasiškai sustiprėja pereidamas sunkiausius gyvenimo etapus bei kančias. Individas trokšta laimės ir džiaugsmo, bet jis nepajėgus valdyti savo likimo ir išvengti būsenos, kuri nusakoma kančia. Nors kančią patiria ir gyvūnai, ji ypač esminga žmogaus prigimčiai, nes jis sąmoningai ją išgyvena. Antikos filosofai skirtingai traktavo kančią, pavyzdžiui, Aristotelis minėjo išorinius kančios veiksnius (bjauri išvaizda, žema kilmė, vienišumas, bevaikystė) ir teigė, kad žmogaus protas pajėgus išsklaidyti kančią, Epikūras ir stoikai kenčiančiam žmogui siūlė apsiginkluoti filosofija, kuri leidžia be emocijų pažvelgti į kančią ir rasti ramybę. Pats skausmas ir kančia nėra nei nepakeliami, nei amžini, nes turi pabaigą, kaip ir viskas pasaulyje. Apie didelę kančią ir panieką kitiems rašė Dalia Grinkevičiūtė tremties tekstuose „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Pasak Grinkevičiūtės, ji džiaugiasi, kad pastatė paminklą šiaurės aukoms. Pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To negalima nei sunaikinti, nei ištrinti.Teksto centras – 1942-43 m. žiema tundroje. Memuaruose aprašomi konkretūs, detalizuoti, baisaus nužmoginto gyvenimo vaizdai. Tremtiniai vaizduojami mirštantys kančiose, išsekę, utėlėti. Viename memuarų epizode vaizduojamas visiškas sovietų nužmogėjimas, tyčiojimasis net iš švenčiausių dalykų – Grinkevičiūtei nebuvo leista palaidoti mirusios motinos. Nepaisant visko, Viktorija Daujotytė Dalią Grinkevičiūtę vadina „lietuviškąja Antigone“ – ji visą gyvenimą atkakliai gynė teisę pasirinkti tiesos ir sąžinės sprendimus, nepakluso jos įsitikinimams prieštaravusiems valdžios įsakymams. Taigi ištverdamas kančią bei sunkius gyvenimo etapus žmogus tampa morališkai stiprus, dalindamasis savo patirtimi jis gali tapti įkvėpimu kitiems.
Grade E. Poulard yra pasakęs: „Žmogaus galimybių matas yra ne jo fizinės jėgos… grečiau tai dvasios stiprybė, pažadų tikrumas, tikslų nuoširdumas bei troškimas augti.“ Mano manymu, norint tapti dvasiškai stipriu individu įdėti daug darbo bei pastangų. Svarbu prisiminti Dekalogo sakomas vertybes, nepaklysti gyvenimo klystkeliuose bei priimti visus gyvenimo metamus iššūkius.
Airidas IVG kl.
***
