Kolega Vytautas Šalavėjus dalijasi mokinės rašiniu:
siunčiu svetainei vienos mokinės rašinį. Įdomu būtų sužinoti kolegų nuomonę. Mokinė sutiko viešinti, tik nenorėjo skelbti savo pavardės.
Kodėl žmogui nepavyksta pasiekti užsibrėžto tikslo?
Dažnai sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Neretai nutinka taip, kad ilgai kurta ir puoselėta asmeninės ateities vizija visiškai neatitinka to, ką pavyksta pasiekti ar turėti, pastangos neišpildo lūkesčių. Vieni žmonės sako, kad dėl to kaltas nepakankamas darbas, kiti teigia, kad daug kas priklauso ir nuo sėkmės, o dar kiti aiškina, kad žmogus linkęs svajoti per daug ir tinkamai neįvertina savo galimybių. Taigi, kyla klausimas, kas iš tiesų nulemia mūsų tikslų žlugimą?
Viena iš priežasčių, dėl kurių žmogus neįgyvendina savo siekių, yra vidinio konflikto iškilimas. Žmogus – dvejojantis sutvėrimas, todėl prieš ką nors darydamas jis apsvarsto visus savo pasirinkimus, galimas rizikas ir pasekmes. Dažniausiai tokie svyravimai atsiranda iš nežinojimo, kaip teisingiausiai pasielgti. Apie tai, kaip abejonės sutrukdo pasiekti pradinius tikslus, atskleidžia XX a. rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Šio romano pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris – vienas iš giliausiai savo vidinį pasaulį nagrinėjančių lietuvių literatūros personažų. Būdamas dar labai jaunas Vasaris, paskatintas tėvų ir vedamas tikėjimo Dievu, įstoja į kunigų seminariją vildamasis, kad po kelerių metų taps geras ir pavyzdingas kunigas. Būti kunigu XX a. pradžios visuomenėje – didelė garbė (kiekviena šeima trokšdavo išleisti nors vieną iš sūnų (dažniausiai jauniausiąjį) į seminariją). Tokį tikslą turėjo ir Liudas Vasaris, tačiau supratęs, kad jis taip pat galėtų būti ir puikus poetas, jis atsiduria keblioje situacijoje – suvokia, kad kunigo ir poeto pradai negali gyventi viename asmenyje. Šių profesijų nesuderinamumą rodo Vasario kuriami eilėraščiai: juose kunigas dažnai rašo apie jausmus moteriai, apie savo kančias ir išgyvenimus, apie slaptas svajones ir troškimus, draudžiamus dvasininkams. Liudas Vasaris tolsta nuo iš pradžių idealizuotos kunigystės, nes net ir kunigiškos pareigos jam greitai tampa beprasmės, jos atliekamos nenoromis ir nejaučiant tikro pašaukimo. Jo mėgstamo rašytojo eilėraščio eilutės („Tylėk, dangstykis ir paslėpk / Svajones ir savo jausmus”) parodo, kad būti kunigu reiškia nuolat gyventi slepiant tai, ką jauti ir galvoji. Veikėjo psichologizmas bei netikėtai užgimusi stipri meilė Auksei atveda kunigą prie sprendimo mesti kunigystę. Paties Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimas turi ryškių panašumų su romano pagrindiniu herojumi, nes autorius taip pat buvo kunigas ir neretai svarstydavo, ar tinkamai pasirinko profesiją, ir tik meilė moteriai jį galutinai paskatino apsispręsti dėl savo tolimesnio likimo. Nors rašytojas iš kunigų buvo pašalintas dėl slaptos santuokos, visgi būtent įsiklausymas į savo mintis ir norus padėjo jam atrasti tai, kas iš tikrųjų jam svarbiausia. Taigi, žmogaus svyravimai dažnai pakoreguoja jo gyvenimą bei vienus gyvenimo tikslus pakeičia kitais.
Be abejo, pasiekti tikslų kartais neleidžia ir aplinkybės bei aplinkiniai žmonės. Kiekvienas žmogus priklauso kokiai nors šeimai ar bendruomenei, todėl jis privalo prisiderinti prie kitų ir pasiruošti priimti tam tikras taisykles, pareigas, pagal kurias turi gyventi. Įsipareigojimai kitiems, kitų žmonių veiksmai kartais gali sutrukdyti kryptingai žengti savo svajonių link, todėl tenka sustoti pusiaukelėje. Kad ne viskas priklauso nuo paties žmogaus valios, atskleidžia XX a. egzodo kūrėjas Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“. Kūrinio pradžioje pagrindinis veikėjas miškakirtys Tilius Gelažius, dėl ankstyvos tėčio mirties turėjęs perimti tėvo vaidmenį šeimoje, išsipasakoja draugui Petrui apie tai, kad jis norėtų pasiekti daugiau, gauti oficialią tarnybą kokioje įstaigoje ir gyventi laimingą gyvenimą. Tai parodo, kad Tilius tolsta 500ž. nuo kaimo. Jo apsiskaitymas, siekiai, mąstymas, svajonės būdingos miesto civilizacijai, tačiau realybėje veikėjui tenka dirbti sunkius fizinius darbus, kad galėtų išsimaitinti ir išgyventi, nes jokioje tarnyboje šiuo metu jam vietos nėra, o iš motinos namų pasitraukė, bandydamas kurti šviesesnę ateitį. Vėliau, kai jau atsiranda viltis, jog Tiliui pavyks išsivaduoti iš darbo miške, priimti pasiūlymą dirbti geresnį darbą sutrukdo jo neseniai įvykdytos muštynės, apie kurių pasekmes Tilius tuo metu nepagalvojo. Vienas neatsargus poelgis panaikina taip ilgai lauktą galimybę ir, atrodo, beprasmiška svajoti, kad ateityje kas nors vėl suteiks tokią progą. Vis dėlto Tilius, jau įsidarbinęs pas Doveiką, ir vėl sulaukia laiško, tačiau šį kartą gauti valdišką darbą sukliudo meilė. Ką tik užgimus šiltiems jausmams Monikai, Tilius pats atmeta pasiūlymą ir suplėšo gautą laišką. Toks staigus ir netikėtai priimtas sprendimas, lydimas noro būti šalia mylimosios, parodo, kad Tilius yra inertiška asmenybė, lengvai pasiduodanti kitų įtakai. Tokį žmogų lengva kontroliuoti, o jo ateitis dažniausiai nulemiama ne jo paties, o aplinkos veiksnių, kuriems šis yra bejėgis pasipriešinti. Marius Katiliškis taip pat galėtų būti laikomas žmogumi, negalėjusiu pasiekti didesniųjų savo svajonių. Po Antrojo pasaulinio karo jis buvo priverstas dirbti perkeltų asmenų darbo stovyklose, vėliau pabėgo gyventi į užsienį ir ten dirbo sunkius fizinius darbus, nes išgyventi vien tiek iš kūrybos negalėjo. Vadinasi, kartais žmogaus tikslus sugriauna atsitiktiniai įvykiai, išgyvenimai arba žmonės, kurie jį supa.
Apibendrinant galima teigti, kad ne visus užsibrėžtus siekius įmanoma įgyvendinti. Jei tik užtektų didelio noro ir pastangų, žmonės pasiektų visas savo svajones, tačiau realybėje ne viskas priklauso nuo jų pačių, jie ne visada savo gyvenimo kalviai. Gyvenimas kupinas netikėtų ir neplanuotų įvykių, iš esmės keičiančių likimus, o kartais ir pats žmogus nepajėgia suprasti, ko jis trokšta, todėl ir svyruoja, kol pasirenka vieną ar kitą kelią.
784 žodžiai
