Kolegė Rima Krikščiūnienė dalijasi rašiniu, tikisi Jūsų įvertinimo, komentarų:
Kodėl žmogus kuria išgyvendamas ribinę situaciją?
Literatūrologas Regimantas Tamošaitis yra pasakęs: „Žmogus be kūrybos – kaip medis be lapų“. Iš tiesų, kūryba yra vienas veiksnių, padedantis žmogui išgyventi netgi sunkiausiose gyvenimo situacijose, kai atramą praranda ne tik humanizmo vertybės, bet ir paprasčiausia elgesio logika. Menas individui tokiuose laikotarpiuose suteikia ypatingos jėgos bei ryžto, kurie padeda jam išlikti harmonijoje. Taigi, ko iš meno gali pasisemti individas, atsidūręs tarp kraštutinių priešpriešų, baugių klausimų bei ateities nežinomybės?
Visų pirma, žmogus išgyvendamas ribinę situaciją kuria tam, kad nepalūžtų ir sugebėtų kovoti prieš gyvenimo banalumą. Gyvenimo ironiją buvo galima įžvelgti daugelyje istorijos laikotarpių, tačiau E. Muncho paveikslas „Šauksmas“ yra vienas iš tų vaizdinių, kurie apibendrina istorijos pokyčio tašką. Čia matoma, kaip žmogus praranda visą saugumą, kuris jam teikė komfortą iki XIXa. pabaigos. Būtent katastrofų laikotarpio metu nebeliko iš kartos į kartą perduodamo tikėjimo, tradicijų, papročių. Liko tik vienišas vargšas žmogus egzistencinės krizės akivaizdoje. Būtent tokioje situacijoje atsidūrė ir A. Škemos intelektualinio-psichologinio romano „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva. Kaip ir kiti egzistencialistai (Ž.P.Sartras, A.Kamiu), A.Škėma baisėjosi pasauliu absurdu, atskleidė tikrųjų vertybių besiilginčio žmogaus kančią, vienatvę, kėlė žmogaus gyvenimo prasmės klausimus. Romano pagrindiniam veikėjui kūryba buvo viso gyvenimo tikslas. Pagrindinis kūrinio veikėjas, jautrus ir mąstantis žmogus, poetas priverstas palikti tėvynę, jaučiantis esąs nereikalingas susvetimėjusiai visuomenei. Poezija jam – ne tik galimybė išreikšti save, bet ir kova su gyvenimo keliamais iššūkiais bei neteisybėmis. Tai bene vienintelė Garšvos atrama visą jo gyvenimą. Taigi galima teigti, kad kūryba žmogų išlaisvina bei padeda jam kovoti su negandomis.
Kūryba ribinėse situacijose individui padeda ne tik nepalūžti, bet ir leidžia atskleisti savo tyriausias mintis, moralines vertybes, vidinius išgyvenimus. Viena svarbiausių vertybių individui – meilė Tėvynei. Sovietų okupacijos laikotarpiu lietuviai visais įmanomais būdais kovojo už Lietuvos laisvę, nepaisydami nuolatinės mirties grėsmės bei pavojaus. Puikūs to pavyzdžiai – partizanai bei disidentas Romas Kalanta, 1972 metais susideginęs Kaune, nepritardamas Sovietų vykdomai politikai. Tačiau ne visi kovojo, buvo ir prisitaikiusių. Tokią vertybių bei pasirinkimų priešpriešą galima pastebėti XX a. neoromantikės poetės Salomėjos Nėries biografijoje bei kūryboje. Nors ir vyko į Maskvą parvežti Stalino saulės, poetės eilėraščiuose atsispindi parama, begalinė meilė Tėvynei. Sudėtingiausiu gyvenimo tarpsniu gimęs poetės romantikės paskutinis rinkinys ,,Prie didelio kelio” atskleidžia mažos tautos, atsidūrusios žiauriose karo kataklizmose, skaudų likimą: ,,Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom”. Karo atskirta nuo tėvynės, artimųjų, savo kalbos, sunkiausios dvasinės būsenos metu Utoje gimsta eilėraštis ,,Maironiui”, kuris skamba kaip poetės išpažintis. Rinkinio eilėraščiuose suskamba kaltės, tėvynės atsiprašymo, atgailos temos, nusižeminimo motyvai. Tėvynės, namų nebuvimą eilėraščių lyrinis žmogus išgyvena lyg skriaudą, širdgėlą. Iš ilgesio kyla šviesūs gimtinės vaizdai: žydintis sodas, Širvinta, šulinys su svertimi, lakštingala, sodo varteliai, Nemuno juosta. Namai nusakomi metonimiškai: žiburėlis, ugnelė, vaizduotėje iškyla kelias į namus, kalbamasi su vaiku, lakštingala, Lietuva. Pokalbis labai svarbus – kalbamasi gimtąja kalba, taip išlaikomas ryšys, gimtoji kalba iškyla kaip svarbiausia žmogaus atrama svetimoje žemėje. Rinkinio ,,Prie didelio kelio” eilėraščiai atveria iškentėtą kuriančios moters likimą, kaltės, atleidimo troškimo ir paskutinę viltį grįžti į Tėvynę. Kituose eilėraščiuose Nėris taip pat supranta bei pripažįsta savo kaltę, atgailauja bei patvirtina mintį, kad tėvynę palikęs individas negali būti laimingas. Taigi, individas, atsidūręs ribinėje situacijoje, kartais priima neteisingus sprendimus, tačiau tokiu metu kūryba tampa savotiška „medicina“, padedanti nuslopinti visas žaizdas.
Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad būtent kultūra ir menas ribinėse situacijose laikotarpiu individui tampa itin reikalingi bei svarbūs. Daugumai poezija, teatras ar muzika sunkiais laikotarpiais padeda išgyventi bei atsveria sunkiai pakeliamą tikrovę.
Airidas IVG kl.
***
