Nuo pasaulio sukūrimo laikų žinoma, jog žmogaus prigimtis yra nuodėminga. Seniausi
Antikos mitai pasakoja apie gėrio ir blogio kovą, viduramžiais atsiranda „erezijos“ sąvoka ir mokslo
žmonės prilyginami nusikaltėliams – jie slapstosi, apsimetinėja dėl aukštesnių gyvenimo tikslų. O
šiandien, kada visas pasaulis priklauso kūrybinei visuomenei, individas neįsivaizduoja savęs be kaukės,
leidžiančios pritapti, įsilieti į būrį. Žmogaus gyvenimas tampa teatru, susikurtas vaidmuo – visuomenės
nario kostiumu. Kiekvienas, siekiantis išlikti ir suformuoti sau kuo geresnę būtį, yra priverstas tapti
aktoriumi.
Kaukė – pasalūniško žmogaus įrankis tikslui pasiekti. Dažnai gyvenimo taisyklės neleidžia
parodyti tikrojo veido ir individas yra priverstas slėpti savąjį „aš“, norėdamas įgyvendinti siekius, kurti
jam „patogų“ pasaulį. Būtent tokią aplinką formuoja J. Savickio novelių veikėjai. Vienoje jų, „Ad astra“,
vaizduojamas šuns skandinimas. Ūkininkas užsideda kaukę, kad priviliotų kartu eiti ir augintinį, nors
kelionės tikslas – keturkojo mirtis. Šeimininko veidmainystė slepia ne tik visuomenės dehumanizacijos
procesą, bet atskleidžia pagrindinio veikėjo vertybės – jam nesuprantamas žmogiškumas, ištikimybės ir
draugystės svarba. Užsidėta kaukė – dvasinio pasaulio nuopuolio simbolis. Neišprusimas ir vidinio
pasaulio sustabarėjimas paslepia tikrąjį „aš“. Nors ne visada individas pasiduoda nehumaniškiems
poreikiams. Pavyzdžiui, Sofoklio dramos „Antigonė“ pagrindinės veikėjos tikslas – palaidoti brolį. Ji
nesistengia apsimesti esanti kitokia, kovoja su Kreontu, įrodinėja savo tiesas, elgesiu (laidoja brolį) ir
žodžiais (ginčas su valdovu) gindama dievų siųstus įstatymus. Antigonė parodo, jog žmogui nebūtina
kaukė, norint laikytis įsitikinimų. Ji lieka ištikima principams, prigimčiai, vadinasi, netampa ir teatro
pasaulio įkaite. Taigi kaukė – būdas pasiekti tikslą, tačiau žmogus privalo suvokti, kad tikrasis jo veidas
daug vertingesnis, nes apsimetinėjimas prilygsta doros nebuvimui ir rodo dvasinį nuopuolį.
Savojo „aš“ slėpimo priežastis – kitų laimė, todėl kaukė gali virsti aukojimosi įvaizdžiu.
Individas, kuris mano esąs visuomenės dalis, visada atkreips dėmesį į jos poreikius, ieškodamas būties
pilnatvės. Tai kelia daug kančių, bet parodo ir altruizmą. Vinco Mykolaičio – Putino psichologinio
intelektualinio romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas gyvena atsižvelgdamas į tėvų interesus.
Liudas Vasaris nenori mesti kunigystės, nes tampa gimdytojų pasididžiavimu, viltimi, kad šeima augina
dorą žmogų. Protagonistas užsideda kaukę – tai ir išbandymas, ir pasiaukojimas dėl artimųjų laimės. O
štai atvirkštinę situaciją išvystame V. Juknaitės apysakoje „Stiklo šalis“. Dviejų mažamečių motinos
pasirinkimas – vaikai, vadinasi, būtis. Ji suvokia, jog savo egzistenciją įprasmins per atžalas. Nors buitis
nebetenkina, moteris grįžta į gyvenimo teatrą. Vadinasi, neparodyti tikrojo „aš“ ir slėpti troškimus esame
priversti dėl kitų laimės. Kaukė virsta pasiaukojimo ir altruizmo simboliu.
Žmogus, tapdamas aktoriumi, gali nė nepajusti, jog susitapatina su (400 žodžių) susikurtu
vaidmeniu, „atbunka“. Elgdamiesi pagal įsivaizduojamą etaloną pamirštame gyvenimo prasmę, norus,
siekius. Taip iškyla pragmatizmo, populiarumo siekiai. Būtent tai akcentuoja filosofas L. Donskis savo
straipsnyje „Panašiųjų poreikio metas“. Žmogus tapo per daug priklausomas nuo visuomenės ir
norėdamas pritapti privalo „atbukti“, nebesiekti „viršūnių“ ir „gelmių“. Dar labiau šią mintį pabrėžia J.
Perskrest ir I. Varneckaitės dienoraščio pobūdžio knyga „Noriu Nobelio“. Čia aukštinamas pragmatizmas,
populiarumo siekis, merginos mano, jog užtenka pinigų ir grožio, kad būtum laimingas. Jų kaukės –
būdas tapti „pilka mase“, neišsiskirti iš minios kaip kitokiam, turinčiam aukštesnių tikslų, kurie keltų
aplinkinių pasipiktinimą, nors visai kitaip elgiasi V. Šekspyro dramos „Hamletas“ pagrindinis veikėjas.
Jis užsideda kaukę, nes ieško tiesos, tačiau nepamiršta savo prigimties. Po „Keistuolio“ vaidmeniu
slepiasi tas pats tyros dvasios ir aukštų polėkių asmuo, trokštantis, kad jį suprastų motina, Ofelija, kad
žmogiškumas nugalėtų. Taip dingtų karalystės veidmainystė ir kuriamas gražaus pasaulio spektaklis.
Taigi užsidėdamas kaukę individas privalo jausti, kada jis susitapatina su savo vaidmeniu, kitaip
priklausymas nuo kitų virs gyvenimo prasme ir ves nepažinumo, dvasinės mirties link.
Šiandieninė visuomenė yra per daug deformuota, kad galėtų priimti individą tokį, koks jis
yra, todėl kiekvienas yra priverstas užsidėti kaukę. Vieni slepia savo prigimtį, norėdama įgyvendinti
užsibrėžtus tikslus. Kiti ieško geresnės būties, aukojasi dėl artimųjų laimės. Likusieji tiesiog susitapatina
su vaidmeniu ir užmiršta dvasinį pasaulį. Tačiau visi pripažįsta, jog kaukės nešiojimas – tai ir
atsakomybės už savo veiksmus, aktoriaus vaidmenį, prisiėmimas. Negalime teigti, jog savojo „aš“
slėpimas – neginčijama nuodėmė, tačiau noras tapti niekuo neišsiskiriančia visuomenės dalimi jau parodo
dvasinį nuopuolį. Į klausimą, ar dora prisidengti kauke, atsakymas visgi turėtų būti neigiamas, nes
žmogaus gyvenimas ir siekiai individualūs, todėl slėpdamas tikrąjį veidą kiekvienas asmuo atsižada ne tik
savo esybės – praranda ir gyvenimo prasmę, ir dvasinio pasaulio laisvę.
