Apie liaudies dainas
Kartu su upėmis ežerais podirvio vandenimis senka užpelkėja kai kur visai uždži_sta mūsų
tautosaka su ja sus_ję papročiai apeigos bendravimas. (…)
Rodos dar turėtų būti gerai: daug dainų girdėti vakaronėse, tautos šventėse, eitynėse, gražiai
tarmiškai pašnekama, pasakoj_ma sen_jų papročių vaidinimuose. Bet tai jau daro miestiečiai,
persirengę praeito šimtmečio valstiečiais (…). Kartais klausai jų gražaus dainavimo, l_g būtų kas
laidoj_ma ar jau palaidota… Tų dainų beveik neišgirsi ten iš kur jos kilo ir kur jų vis dar ieškom, –
kaimo žmonėse, jų paskutinėse sodybose, dažnai prie mirties patalo, atmintyje likusiose senių
jaunystės šventėse, jų darbuose kur folklorinė kultūra išliko šimtus ir tūkstančius metų bet sunyko per
kel_tą mūsų amžiaus dešimtmečių. Sunyko, bet neišnyko, dar galima suprasti kas ten buvo. (…)
Tautosakininkų iš kaimų parsivežami trupiniai vis labiau panaš_s į senų, ornamentais išrašytų puodų
bei molio lentelių šuk_s kurių sėte prisėta išnykusių kultūrų žemėse. Senukų atmintyje išlikusios
tautosakos, etninės kultūros, kalbos šukės yra mūsų dvasios _ernavė – melioruota ir giliai arta, ruoš_nt
mus erozijai, kad būtume nupūsti vėjų…
