Mąstydamas apie mūsų mokyklos požiūrį į tarmes, visada prisimenu nelabai malonų epizodą iš vienos prieš
keliolika metų vykusios metodinės konferencijos, kurioje kartu su mokytojais svarstėme, kaip pagerinti
lietuvių kalbos mokymą žemaičių tarmės aplinkoje. Tada vienas žymus ir pagarbos nusipelnęs mokytojas su
didžiausiu įsitikinimu pareiškė, kad daugelis kalbos mokymo sunkumų beveik savaime išnyktų, jeigu
mokiniams būtų uždrausta kalbėti savo tarme – ne tik per pamokas, bet ir per pertraukas, ir apskritai…
Gražiai suformuluotos pedagogo mintys daugeliui atrodė visiškai teisingos, tik gal sunkokai įgyvendinamos.
Vyresnieji kolegos kalbininkai tada santūriai tylėjo, tarytum duodami suprasti, kad gerbiamasis mokytojas,
jeigu ir nėra visais atžvilgiais teisus, vis dėlto nieko keisto ar smerktino nekalba. Ir kas čia galėjo atrodyti
smerktina? Juk dar visai neseniai daug kur buvo kalbama ir rašoma, kad tarmės esančios tiktai kliūtis
žmonėms bendrauti, menko išsilavinimo požymis, feodalizmo liekana, ir entuziastingai piešiamos šviesios
ateities perspektyvos, kada tarmių nebebūsią nė ženklo.
Po tos konferencijos jaučiau, kad tiesa negali būti tokia banaliai paprasta. kad tarmių ir bendrinės kalbos
santykiai turi būti daug sudėtingesni ir dialektiškesni, negu tūlam atrodo, kad pagaliau, tarmė negali būti
menkesnė vertybė negu, pavyzdžiui, liaudies daina, skulptūra ar net, sakysim, nykstanti augalų ar gyvūnų
rūšis.
Dabar esu visiškai įsitikinęs tuo, ką tada gal tik nujaučiau. Ir tas įsitikinimas nėra jokia mano atrasta Amerika:
mūsų laikais į tarmes panašiai žiūri daugelio Europos tautų kalbininkai ir visuomenė. Estų gimtosios kalbos
draugijos nuostatuose yra net specialus punktas, įpareigojantis jos narius saugoti tarmes ir kovoti su jų
priešininkais: „Neignoruokite, neniekinkite savo gimtosios tarmės! Tarmės yra vertos didžiausios pagarbos,
nes tai mūsų senolių kalba, tai neišsenkamas ir neišsemiamas bendrinės kalbos šaltinis“1. Kai kurioms senos
kultūros tautoms, pavyzdžiui, Šveicarijos vokiečiams ar norvegams, tokia deklaracija atrodytų gal net
pernelyg patetiška, nes ten iš seno yra susiklosčiusi tradicija neoficialiomis aplinkybėmis kalbėti tiktai
tarmiškai – bendrinę kalbą, vartojamą tokiais atvejais, šveicaras ar norvegas vertintų kaip keistą maivymąsi
ar snobizmą. Daug kur (pavyzdžiui, vokiečių ir italų kalbose) oficialios tarties turi laikytis tik aktoriai ir radijo
bei televizijos pranešėjai.
Visa tai rodo, kad kultūringos tautos tarminį kalbėjimą nelaiko atsilikimo požymiu. Ir tai, geriau pagalvojus,
nėra taip jau sunku suprasti. Tarmė, vartojama savo vietoje, be jokios abejonės, yra tokia pat tobula
bendravimo priemonė kaip ir bendrinė kalba. Primityvių kalbų ir tarmių kalbos mokslas iki šiol nėra aptikęs ir,
be abejo, neaptiks: kiekviena kalba ir kiekviena tarmė yra tobuliausias žmogaus dvasios kūrinys, idealus
pažinimo ir bendravimo instrumentas. Intymiam kasdieniniam bendravimui tarmė gali būti net parankesnė už
bendrinę kalbą, visada išlaikančią tam tikrą oficialumo žymę. Be to, kiekviena tarmė, net nedidelė atskiro
kaimo pašnektė visada turi unikalių, be galo subtilių, sunkiai pagaunamų ir aprašomų intonacinių bei
reikšminių niuansų, kurių negalima pakartoti nei perteikti jokia kita tarme nei kalba. Tie niuansai sukuria
savitą nepakartojamą atmosferą, sakyčiau, net unikalų požiūrį į pasaulį.
Jau vien todėl tie, kurie verčia ar neatsargiomis užuominomis skatina tarminėje aplinkoje augusį jauną
žmogų kalbėti tiktai bendrine kalba ir niekinamai žiūrėti į tikrąją gimtąją savo tėvų ir senolių kalbą – tarmę,
daro nepataisomą žalą tiek tam žmogui, tiek pačiai bendrinei kalbai. Su schemiška, neorganiška, daugiau iš
laikraščių negu iš gyvenimo išmokta kalba juk plinta ir įprotis schemiškai mąstyti – be niuansų, be subtilesnių
pustonių. Ar kartais ne todėl miestų jaunimas taip mėgsta visokius žargonizmus?! Nerasdamas sterilioje
mokyklinėje kalboje išraiškos priemonių, jis norom nenorom yra priverstas griebtis visko, kas tiktai pakliūva
po ranka. Kiek kitokia padėtis galėtų būti nebent tose tautose, kur bendrinė kalba turi labai senas tradicijas,
kur egzistuoja labai gausi klasikinė literatūra. Bet juk nepasakysim, kad vokiečių ar italų literatūrinės
tradicijos nesenos, tačiau kokie jie tolerantiški tarmėms ir tarmiškumams! Ir mums būtų neišmintinga skubėti
palaidoti tokį didžiulį turtą kaip tarmės jau vien todėl, kad neturime nei senų raštijos tradicijų, nei gausios
klasikinės literatūros – tokios, kurios žodžių atsargų, sintaksinių konstrukcijų, stilistinių niuansų užtektų
visiems mūsų sudėtingo dvasinio gyvenimo poreikiams, net paprasčiausiems nuolat kintančio kasdieninio
gyvenimo poreikiams, kurie nė iš tolo nėra tokie elementarūs, kaip kartais atrodo.
Jeigu rašytojai būtų pasiskubinę atitrūkti nuo savo tarmių, į ką būtų panaši mūsų literatūra? Ar turėtume
tokias puikias „Parduotas vasaras“, jeigu Juozas Baltušis vaikystėje būtų susidūręs su mokytojais,
