Gyveno kartą jaunas individas, vardu Raudonkepuraitė. Toji persona gyveno drauge su motina
didelio gūdaus miško pakrašty. Kartą motina kreipėsi į jaunąjį individą prašydama nunešti senelei
kraitelę šviežių vaisių ir ekologiškai švaraus vandens – ir visai ne dėl to (ir tai svarbu), kad nešioti
pintinėles su maistu įprasta laikyti moterišku reikalu, o todėl, kad tokio pobūdžio aktas yra labai
humaniškas ir stiprina bendruomeninius ryšius. Būtina pabrėžti, kad Raudonkepuraitės senelė
nebuvo nei nukaršusi, nei ligota, priešingai – ji buvo pačiame kūrybinių ir fizinių jėgų žydėjime ir
puikiai galėjo pati savimi pasirūpinti, kai ir dera subrendusiai ir visavertei žmogiškai būtybei.
Ir štai mūsų Raudonkepuraitė įžengė į tankų mišką. Daug kas mano, kad miškas tai – pavojinga,
grėsminga vieta ir geriausia ten neiti, bet Raudonkepuraitė nė kiek nesivaržė savo normaliai
besivystančio seksualumo ir nekreipė dėmesio į jokius froidiškus pliurpalus.
Beeidama pas senelę Raudonkepuraitė sutiko Vilką Pilką, šis susidomėjo, ką ji nešasi kraitelėje.
„Sveikus ir maistingus produktus savo senelei, kuri, beje, ir pati gali savimi pasirūpinti, kaip ir dera
subrendusiai bei visavertei žmogiškajai būtybei“, – atsakė Raudonkepuraitė.
Vilkas tarė:
Žinai, veikeli, mažai mergaitei pavojinga vienai vaikščioti po mišką.
Jūsų seksiška pastaba labai užgauli, – atsakė jam Raudonkepuraitė, – bet aš į tokius dalykus
nekreipiu dėmesio, nes žinau, kad tradicinis parijo* ir atstumtojo statusas bei šios padėtie sukeltas
stresas suformavo specifinę (bet turinčią nepaneigiamą teisę egzistuoti) jūsų pasaulėžiūrą. O dabar
atleiskite, man jau metas.
Ir Raudonkepuraitė nužingsniavo takeliu. Bet Vilkas Pilkas, kurį jo varginga socialiai remtino
asmens patirtis buvo išvadavusi iš vergiško pataikavimo vakarietiško mąstymo stereotipams, žinojo
trumpesnį kelią į senelės namus. Jis įsiveržė į trobelę ir surijo senutę, žodžiu, pasielgė taip, kaip
paprastai tokiais atvejais elgiasi plėšrūs žinduoliai. Paskui nepaisydamas tradicinės visuotinai jo
atžvilgiu taikomos „vyriško elgesio“ sampratos užsimaukšlino senelės kyką, apsivilko naktinius
marškinius, atsigulė į lovą ir ėmė laukti.
Raudonkepuraitė įėjo vidun ir tarė:
Senele, atnešiau tau šiek tiek nekaloringo maisto be cholesterolio, nes esi protinga ir
rūpestinga matriarchė.
Vilkas atsiliepė plonytėlaičiu balsu:
Prieik arčiau, vaikeli, aš tave blogai matau.
Ak, visai užmiršau, kad esi optiškai neordinarinė, kaip kokia kurmienė, – pasakė
Raudonkepuraitė. – Na bet ir didelės tavo akytės!
Žinai, mieloji, per savo amželį jos daug ko yra mačiusios. Daug mačiusios ir daug
atleidusios.
O nosytė, kokia didelė tavo nosytė! Norėjau pasakyti, santykinai didelė ir neabejotinai
patraukli.
Ji nemažai uosčiusi, mieloji. Daug uosčiusi ir daug atleidusi.
O kokie milžiniški tavo dantys!
Žinai ką, – neištvėrė Vilkas Pilkas, – aš pats sau patinku toks, koks esu.
Sulig tais žodžiais jis iššoko iš po antklodės, stvėrė Raudonkepuraitę ir jau ruošėsi
nedelsdamas suėsti. Raudonkepuraitė veriamai sukliko – tik jau nemanykit, kad ją šokiravo
transvestitiška Vilko Pilko apranga, ji tik negalėjo susitaikyti su tokiu šiurkščiu kišimusi į jos
asmeninį gyvenimą.
Klyksmą išgirdo pro šalį einantis individas, kuris vertėsi malkų paruošomis (pats jis save
vadino „malkakirtybos vadybininku“). Įbėgęs vidun, malkakirtybos vadybininkas pabandė pakeisti
įvykių eigą. Bet vos tik jis užsimojo kirviu, Raudonkepuraitė ir Vilkas Pilkas labai pasipiktino.
Ir ką gi jūs čia dabar darot? – paklausė Raudonkepuraitė.
Malkakirtybos vadybininkas tik sumirksėjo ir nesumojo, ką atsakyti.
Jūs elgiatės kaip koks neandartalietis! – sušoko Raudonkepuraitė. – Galva reikia galvoti, o
ne kirviu. Šlykštus seksualinis maniakas! Gyvosios gamtos priešas! Nejau manot, kad be vyrų
Raudonkepuraitė (testas)
