Archyvas

Įrašai, pažymėti ‘rašinys’

Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio ir mokyklinio brandos egzaminų kandidatų darbų vertinimo kriterijai

NEC.lt informacija

Skelbiame lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio ir mokyklinio brandos egzaminų kandidatų darbų vertinimo kriterijus. Dėkojame visiems, teikusiems pasiūlymus.

MBE vertinimo kriterijai

VBE vertinimo kriterijai

 

Kodėl nereikia bijoti lietuvių VBE liberalizavimo

Elžbieta Banytė

Pakeista egzamino vertinimo “absoliutaus nulio” – t. y. tokios situacijos, kai rašinys išvis nevertinamas ir egzaminas neišlaikytas – sąlyga. Anksčiau viena iš sąlygų buvo, kad absoliutus nulis rašomas tada, kai nepasiremta nei vienu privalomu autoriumi. Dabar – tik tuo atveju, jeigu parašyta kita tema. Katastrofistai didina apsukas ir liūdnai pranašauja tautos bei valstybės, o dar svarbiau – pamatinių vertybių griūtį. Nei 4 iš 36 užsienio autoriai, nei pakeistos egzamino išlaikymo sąlygos tikrai to nesugriaus, netgi priešingai.

Nepasirėmus privaloma literatūra tik turinys “nulinamas”, o pagal gramatikos kriterijus vertinama toliau. Taigi raštingas mokinys gali kažkokį nedidelį balą gauti ir minimaliai išlaikyti egzaminą net ir nepasirėmęs privaloma programine literatūra samprotavime. Siaubas: raštingas žmogus išlaikys lietuvių KALBOS ir literatūros egzaminą!

Tik štai kur klaidinga logika: raštingas žemo balo nenorės, todėl vis tiek skaitys ir mokysis, o neraštingas nepraslys – neišlaikys vis tiek, nes bus krūvos klaidų. Nes turinio 0 reiškia -42 taškus. Todėl tos kalbos apie tai, kad Ministeriją palaikantys žmonės neķenčia lietuvybės ir kad Tapinas prilyginamas Škėmai, o Vanagaitė Milošui, yra nesąmonė. Nuo kada -42 taškai yra lygiava?

Ten emocijos kalba, nebe logika. “Nomadų karta, kuriai gražiau viskas, kas nelietuviška”? “Sąmokslas prieš valstybę”? Jūs rimtai? Nuo kada lituanistams taip patinka autoritarizmas ir privalomas socialinis reguliavimas – net ir vyresniųjų klasių moksleivių, kurie tuoj išeis į universitetą? Ar tikrai užsienio literatūra mus žaloja? Ką tuomet veikiam mes, mokytojai, kad jau nepaaiškinam, kuo Škėma geriau už Vanagaitę?..

Ir dar stebina nepedagogiškas noras BŪTINAI priversti mokinius kalbėti tą, ką reikia, ir taip, kaip reikia. Labai baisu, kad nepaadoruos Škėmos? Įrodykim, kad ten – geras, svarbus, prasmingas kūrinys, ir pasirems juo. Ir lygiai tas pats apie kiekvieną galioja. Mokiniai nėra banditai, kurie tik ir žiūri, kaip tautą sugriauti. Apie tai, kad Maša nešioja NKVD kepuraitę, sužinojau iš pasipiktinusių mokinių. Man ta Maša – buvus nebuvus. Nemačiau nei vienos serijos. Ar jie matė, nežinau, bet kažkaip atraportavo man.

Neįsivaizduoju, kodėl sąmoningas žmogus gali norėti ką nors apgaudinėti, piktybiškai nesiremti programine literatūra ir bandyti praslysti. Neišneša galva. Tas absoliutus nulis ir buvo absoliuti nesąmonė, dirbtinė kliūtis, dėl kurios blogai jausdavosi ir mokytojos, ir vertintojos. O dabar – tikras brandos egzaminas: patikrina, ar esi pakankamai brandus prisiimti atsakomybę, ar ne.

Bent aš taip suprantu. Šiaip reikėtų, kad ir Ministerija daugiau argumentuotų, nes šio pokyčio pati nesiūliau ir todėl jo logiką aiškinu taip, kaip suvokiu. Nesakau, kad neturiu abejonių – puikiai suprantu, kodėl tai gali gąsdinti. Man irgi viduriuose kažkas skausmingai apsiverčia, kai žmonės ima aiškinti, kad nereikia skaityti Škėmos.

(Dabar pagalvojau – ar atsisakyčiau Škėmos, jeigu dauguma nuspręstų, kad jis tikrai netinkamas autorius mokyklai?.. Varge, koks kazusas. Tikriausiai bandyčiau įtikinti, kad jis reikalingas. Galų gale, jei nepavyktų, pasiduočiau su kartėliu ir nusivylimu. Todėl nemanykit, mielieji Kolegos, kad į Jūsų poziciją neįsijaučiu. Dar ir kaip.)

Visiškai sutinku su tuo, kad pirmiausia reikia (-ėjo) keisti vertinimą. Tik nueikit į NEC ir pasiūlykit ką nors 🙂 vat pabandykit. Verintojų akytės pasidaro apvalios kaip va šito emotikono: :O

Siūliau kelis dalykus. Visų pirma, kad turinio taškai nebūtų dauginami iš dviejų, nes dabar prarasdamas tašką mokinys praranda du egzamino balus. Kaip tai padaryti? Įvesti intervalą. Tarkime, už temos supratimą ir aktualizavimą ne 7 (x2), o 13-14 taškų. Kitas kriterinis lygis – 11-12. Ir t. t. Kaip įvertinti? Truputį subjektyviai. Ar dabartinis vertinimas objektyvus? Labą dieną. Tai kur problema? Nes “visuomenė nesupras”. O tai kam antras vertintojas? Kam trečias? Bet jie juk anonimiškai vertina: negali žmonės galvų sukišę pasitarti. Atrodo, kad visi vagys ir banditai.

Antras siūlymas buvo tiesiog leisti vertintojui skirti, tarkime, 5 arba 10 taškų, jeigu rašinys jam atrodo kuriuo nors aspektu – minties plėtote, netikėtomis įžvalgomis, struktūra – labai geras ir įdomus. Tiesiog leisti vertintojui laisvai skirti tuos taškus. Kaip sakoma – pagal savo sąžinę arba sugedimo laipsnį. Nu bet kur gi ten visuomenė supras 🙂 Nuskambėjus šitam siūlymui įsivyravo kapų tyla. Man rodos, net kvėpuot žmonės nustojo, tokia baisi pasirodė ši mintis.Esė tipo užduotis, mano galva, geriausiai būtų įvertinama holistiška, t. y. visuminiu požiūriu. Bet jo neįdėsi į 100 balų. Va ir stop, mašiną – nėr benzino, kaip močiutė sako.

Kol šito klausimo neišspręsim, belieka tik kosmetiškai remontuoti griūvantį namą. Toks ir buvo šių metų pakeitimų tikslas – kadangi radikaliai nieko keisti negalima (teisiškai tai daroma tik prieš dvejus metus), priimti minimalūs pakeitimai kaip atsvara temų, programos, to išpreparuoto į balažinkiek grafų vertinimo ir kt. košei.

Dabartinė situacija rodo, kad literatūra tebėra šventa karvė, toks graudus ir kančios kupinas reikalas, ir todėl bet kokie pokyčiai, susiję ne su ideologija, o su sveiku protu, dalies bus iškart atmetami. Ir būtent tai toliau kurs tą nesaugumo atmosferą, kuri ir neleidžia nei konstruktyviai ramiai diskutuoti, nei kažko keisti, nes pokyčiams būtinas bent minimalus pasitikėjimas. Įvertintų ir tą rašinį mokytojos be 100 lentelių, jeigu visuomenė (ir kai kurie kiti lituanistai) nustotų visur matyti priešus.

Manot, man čia labai patinka rašinėt ir rėkaut? Tikrai?.. Atsibodo iki gyvo kaulo. Tiesiog jaučiu, kad šitie dalykai skausmingi ir svarbūs, nes nuo jų priklauso, kaip gyvensim, kokio intelektualinio pajėgumo žmonės ateis į universitetus, o tada – kaip suprasime mokslo tarptautiškumą: ar kaip šūdstraipsnių rankiojimą po bilekokius britų kaimo koledžo žurnalus, ar kaip gebėjimą matyti save pasaulyje, o pasaulį – savyje ir prasmingai apie tai kalbėti. Turbūt naiviai skamba, bet tikrai manau, kad nuo požiūrio į mokyklos programas ir ugdymą visa tai ir prasideda.

Straipsnio nuoroda:

Kodėl nereikia bijoti lietuvių VBE liberalizavimo

Lietuvių kalbos ir lietratūros VBE ir MBE vertinimo kriterijų (2018 m.) projektai

2017 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos švietimo ministro įsakymu Nr. V-879 „Dėl švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-1197 „Dėl brandos egzaminų ir įskaitų programų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinti Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminų programos keitimai. Nacionalinis egzaminų centras, remdamasis šiais keitimais, koregavo lietuvių kalbos ir literatūros brandos valstybinio ir mokyklinio brandos egzaminų vertinimo kriterijus:

VBE vertinimo kriterijų 2018 m PROJEKTAS

MBE vertinimo kriterijų 2018 m PROJEKTAS

Informacija iš NEC.LT

Abiturientams palankūs ilgai laukti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino pokyčiai

Šių metų laidos abiturientų, laikysiančių lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, laukia palankūs pakeitimai – autorius, atskleidžiančius rašinio temą, bus galima laisvai pasirinkti iš visų lietuvių kalbos ir literatūros programoje nurodytų privalomų autorių. Pakeitimas įsigaliojo švietimo ir mokslo ministrei Jurgitai Petrauskienei įsakymu pakeitus Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą. Per egzaminą prie kiekvienos temos bus […]

Kova laimėta: abiturientams suteikiama daugiau laisvės 

Jau dabartiniai dvyliktokai per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą galės laisviau rinktis autorius, kuriais remdamiesi rašys rašinį.

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė nusprendė, kad rašydami literatūrinį ar samprotaujamąjį rašinį per brandos egzaminą abiturientai neprivalės remtis konkrečiais nurodytais autoriais, bet galės rinktis bet kuriuos autorius iš privalomos ugdymo programos.
„Esame gavę labai daug nusiskundimų, vyko labai plačios diskusijos dėl lietuvių kalbos egzamino vertinimo praeitais metais, ir manau, kad tam tikra kritika yra pagrįsta, todėl kartu sėdėjome su specialistais: lietuvių kalbos mokytojais, ekspertais, siekdamai išspręsti problemas (…). Tą sprendimą tikrai palaiko moksleiviai“, – BNS ketvirtadienį sakė ministrė.
Anot jos, pakeitimas leis per brandos egzaminus geriau pademonstruoti mokykloje įgytas žinias.
„(Autorių) rekomendacija bus pateikta, bet ja bus galima nesiremti, bus galima remtis bet kuriais kitais autoriais, kurie yra numatyti mokyklos kurse“, – sakė ministrė.
Lietuvos kalbos ir literatūros egzaminas abiturientams yra privalomas.

Straipsnio nuoroda:

Kova laimėta: abiturientams suteikiama daugiau laisvės 

Apsaugota: Apsisprendimo problema lietuvių literatūroje

2017.11.15 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.

Koreguojama lietuvių kalbos ir literatūros egzamino programa

Siūlome susipažinti su lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pakeitimais (netrukus jie bus pasirašyti ministrės): BE pakeitimai

Tarptautinis jaunimo epistolinio rašinio konkursas (2018 m.)

Šalies moksleivius Pasaulinė pašto sąjunga (PPS) ir Lietuvos paštas kviečia dalyvauti tarptautiniame jaunimo epistolinio rašinio konkurse. Viso pasaulio vaikai šiemet kviečiami pasvarstyti, kokią žinią gali nešti laiku keliaujantis laiškas. 47-ą kartą PPS rengiamo jaunimo epistolinio rašinio konkurso šių metų tema: „Įsivaizduok, kad esi laiškas, keliaujantis laiku. Ką norėtum pranešti savo skaitytojams?“ „Nobelio literatūros premijos laureatas Thomas […]
Kategorijos: Skelbimai, Konkursai Žymos: ,

Laiškas žmonėms, diskutavusiems dėl lietuvių kalbos egzamino programos NEC

Praėjusį ketvirtadienį dalyvavau diskusijoje dėl lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino. Rodos, viskas buvo labai gerai, tačiau paskui, susirašinėjant elektroniniu paštu, paaiškėjo, kad vieni nori į egzaminui provalomų autorių sąrašą įtraukti 4 užsienio autorius (Shakespeare’ą, Goethe, Kafką, Camus), o kiti nori apsiriboti tik lietuvių autoriais ir lenkiškai ar lotyniškai rašiusiais Radvanu, Sarbievijumi, Mickevičiumi, Milošu. Skelbiu savo laišką be pavardžių.

Labas vakaras, gerbiamieji Kolegos,

labai nenorėčiau, kad ši “diskusija” baigtųsi tuo, kad po “numatyto laiko” (juk buvo pasakyta, kad pasitarimas truks ne TIKSLIAI, o APIE dvi valandas, jeigu jau taip rūpi organizacinės smulkmenos) svarstyti klausimai priimami TIK UPC ir jam prijaučiančių VIEN TIK (jeigu jau pradėjome rašinėtis didžiosiomis raidėmis) lietuvių literatūros šalininkų aplodismentais.

Visų pirma, niekada nesutikau ir nesutiksiu – kaip matau, yra man pritariančių – kad tik tautinis pasakojimas ir tautiniai tekstai gali išugdyti “kokybišką lietuvį”. Juolab – kad tik lietuvių literatūra yra šio egzamino aprėptyje. O dar labiau – kad mūsų švietimo tikslas yra “ugdyti lietuvį”, o ne “ugdyti žmogų”. Puikiai suprantu argumentą apie sovietmetį ir norą atkurti tai, kas buvo prarasta. Mano pačios šeima išdraskyta. Dėdė iš Sibiro lagerio grįžo tik 1961 m. (gal metais į vieną ar kitą p​usę klystu), o močiutės žydiška šeima iššaudyta per vokiečių okupaciją. Kaip lengva atsipūsti ir žavėtis “nusekliu bei patikimu” (nei tokiu, nei tokiu, bet čia – kita tema) tautiniu naratyvu. Bėda – kad pagal jį parengta literatūros programa ne visus įtikina, o rašinys ir jo temų formuluotės reikalauja tų kompetencijų, kurios pagal chronologinę ir skubią programos dėstymo eigą nenumatytos. Egzaminas bando tikrinti lietuvio “kokybę”. Ir čia nėra tik vertinimo, bet ir programos ideologijos problema.

Labai pritariu anksčiau pasisakiusiai mokytojai XY. Gryna tautiškumo ideologija literatūros pamokose niūri. Kaip kitados sakė netgi VD (daliai mūsų ji, kaip suprantu, autoritetas) – egzamino mastu, tad iš esmės – per prievartą, peršama lituanistika virsta “moksliniu komunizmu”. Užsienio autoriai – pradžiai bent jau tie keturi – gali bent kažkiek atsverti šį išties siaurą matymą ir bent jau parodyti, kad Lietuvos ieškome Europoje, o ne Vytauto žirgo šešėlyje ar verkšlenime dėl Biliūno katytės. Be abejo, dabar hiperbolizuoju. Tačiau kalbu rimtai. Atėjo laikas apsispręsti, ar norime konservuoti(s) savo sultyse, ar taikytis į europinę paradigmą. Kažkur baisiai greit dingo tas “ugdymas paradigmų kaitoje”: pinigai įsiurbti, o principų nėra.

Kaip visiškai teisingai pasakė gerb. mok. XY – turėume mokyti gyvenimui, taigi, ugdyti tas “mandrai” vadinamas kompetencijas. Pritariu, kad radikaliai nepakeitę ir programos, ir požiūrio į literatūrą (dabar ji – išvirkščia ideologijos tarnaitė; taip, aš gimiau 1990 m. ir nesu Putino agentė, bet šitą frazę žinau iš savo tėvų tragedijų) toliau vilksimės tarptautinių tyrimų uodegoje. Šitas egzaminas pagal šitą programą skatina mokinius kartoti tai, ką žino, taigi, eiti iš konteksto į tekstą. Deja, susidūrus su nežinomu tekstu tai beprasmiška: tenka jį skaityti ir bandyti perprasti. O taip gyvenime dažniausiai ir būna. Nėra jokios naudos reprodukuoti žinojimą, reikia lavinti gebėjimus kritiškai mąstyti, nepasiduoti kitų įtakai, argumentuoti. Rodos, visi šitą suprantame, bet…

Antra, noriu pabrėžti, kad tie keturi autoriai šiuo atveju net nėra svarbūs. Mūsų dabartinė diskusija tik parodo bendrą lituanistikos lauko veikimą. Ar tikrai manome, kad gryno ir į užsienį nesigilinančio tautiškai išprususio piliečio ugdymas per literatūros pamokas demokratijos sąlygomis padės sustabdyti emigraciją ar paversti visus didžiuliais patriotais? Taip ir norisi pasakyti – labą dieną. Ši vidurinio ugdymo bendrojo lavinimo, o tuo pačiu – ir egzamino, programa patvirtinta 2011 m. Ar emigracija sumažėjo? Ar raštingumas pakilo? Ar vaikai daugiau skaito lietuvių literatūros? Iš savo asmeninės patirties žinau tik viena – kuo daugiau grūdi tą tautiškumą, tuo daugiau paauglys jį spjauna. O jeigu dar per egzaminą nukenčia, atsiranda nepasitikėjimas ne tik sistema, bet ir valstybe. Mačiau, kaip tai veikia, nes baigiau Vilniaus licėjų, paskui jame šiek tiek dirbau.

Šiek tiek nujaučiu, ką pasakys gerb. YZ – kad jos mokiniai skaito ir dirba. Ir valio. Mano irgi, nors pernai 12 kl. buvo 2 su PPT popieriukais, o dar kokie 5 be jų, bet aiškūs dislektikai ar disgrafikai. O kur dar depresijos ir kitos problemos… Tokia mokykla pasitaikė, nieko nepadarysi. Visgi nesigiriant ir mokytojos YZ, apie kurią girdėjau daugybę gražių atsiliepimų, negiriant – geras artojas ir žąsinu paaria. Bet tai nėra pakankamas argumentas, kad problema išgalvota ir kad viskas gerai. Mes labai norime, kad jie žinotų pie tautą, bet baisiai bijome, kad jos būklę kritikuotų, o tai beveik neišvengiamai atsiranda aukštesniame gebėjimų lygmenyje. Galų gale – kaip galima dirbti pagal programą, kuri turi aiškų ideologinį ir politinį tikslą, o ne edukologinį? Ką mes ugdome? Manau, čia buvo labai geras gerb. dr. QX klausimas.

Suprantu, kad daliai Jūsų mano argumentacija atrodo ardomoji ir neadekvati, kad galbūt Jūsų požiūriu tokiems derėtų dirbti “šalia mokyklos” – pvz., lapus grėbti. Tiesiog noriu pasakyti: dabar patriotiškumui ugdyti (jei čia išvis literatūros pamokų tikslas) už aukštas frazes ir didingos LDK (ar juolab – kaimo grytelės) diskursyvų adoravimą tinka normalus savo kultūros išgyvenimas Europos kontekste. Dabar, nepaisant gražių kalbų, tai nevyksta, nes ir programos turinys, ir egzamino autoriai akivaizdžiai tarnauja politiniam tikslui.

Nesakau, kad tai blogai. Neneigiu kuo gražiausių programos sudarytojų intencijų. Tiesiog – jos neveikia, nebent šį dalyką mokytų vien tik “teisingų”, kaip tai rodosi iš diskusijos ir susirašinėjimo, pažiūrų žmonės. Tada jie besąlygiškai įtikėtų, kad tautai gresia išnykimas, nekeltų bangų ir imtųsi puoselėti kalbą ir dėstyti literatūros istoriją, o grožinius tekstus skaityti kaip politinius (manau, visi esame girdėję apie “politinę religiją”). Tai įmanoma. Bet vėlgi – ne visiems natūraliai. Ar norime mąstyti taip pat ir vienodai formuoti mokinius? Ar čia tikrai tas “bendras pagrindas” ir “nacionalinis interesas”, kurių siekis buvo minimas? Egzamino rašinyje aukštų balų siekiantis mokinys kone pagal nutylėjimą turi išlikti konservatyvus, tautiškai uždaras, nes būtent tokioje pozoje mes norime matyti Tikrąsias Vertybes. O žmogus juk grožio ir mąstymo džiaugsmo ilgisi. Nesakau, kad jo neįmanoma išgyventi dirbant pagal šitą programą, bet ją pakeitus atsirastų daugiau intelektualinio ir estetinio malonumo. Priartėtume prie europinės paradigmos, kurios tuo pat metu ir siekiam, ir bijom, nes “svetimkūnis”.

Bijau, kad šis ilgas ir labai atviras laiškas iš esmės niekuo nepadės, tik dalį Jūsų nuteiks prieš mane arba prieš jaunus mokytojus apskritai. Jeigu taip iš tiesų nutiks, atsiprašau – ne tiek Jūsų, kiek tų “jaunųjų”. Patikėkit, nemačiau tokio, kuriam gilus užsienio literatūros skaitymas būtų užkirtęs kelią mėgautis lietuvių literatūra. Veikiau priešingai: reikšmė randasi per skirtumą, kaip sakė dar F. de Saussure’as praėjusio šimtmečio pradžioje. Vadinasi, lietuvių literatūros savitumą atrasti geriausia ją lyginant su kitais. Tada ji bus kaip valtis D. Kajoko eilėraštyje – “taip toli, kad net neatsilikusi”. Tokia savita, kad šone, o ne uodegoj. Ir dėl to įdomi.

Kompleksai uždarumu negydomi. Suprantu, kad tai gana radikali nuomonė, o diskusija šiuo konkrečiu atveju, aptariant labai praktiškus klausimus, galbūt net beprasmė. Vienas kito pozicijas ir jų prielaidas dar ketvirtadienį matėme labai aiškiai. Vis dėlto norėčiau, kad užsienio autorių įtraukimas į privalomus egzaminui nebūtų matomas kaip nepatriotiškas, ideologiškai neteisingas arba neapgalvotas veiksmas. 4 užsienio autorių mums dar gerokai per mažai. Mums, ko gero, jų reikia 50 proc.

Linkėdama gražių likusių mokinių atostogų

Elžbieta Banytė

Straipsnio nuoroda:

Laiškas žmonėms, diskutavusiems dėl lietuvių kalbos egzamino programos NEC

Apsaugota: Rašinių gairės

2017.10.30 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.