Archyvas

Kategorijos ‘Kalbėjimas’ archyvas

Jauno žmogaus vertybių sistema Lietuvos literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

 

JAUNO ŽMOGAUS VERTYBIŲ SISTEMA LIETUVOS LITERATŪROJE

(Jonas Radvanas, Kristijonas Donelaitis, Jonas Biliūnas)

Vertybės yra kiekvieno žmogaus individualus suvokimas, kuris pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje. Šeima, aplinka, papročiai, tradicijos kiekvienam iš mūsų padeda susikurti unikalią ir individualią savo vertybių sistemą. Tačiau lemiamą žingsnį vertybių prioritetuose padedame kiekvienas savarankiškai, pasirenkame tai, kas mums atrodo svarbiausia, geriausia. Tam įtakos turi ir kultūrinė patirtis: perskaitytos knygos, peržiūrėti filmai, išgirsti ar sužinoti istoriniai įvykiai taip pat prisideda prie vertybių formavimo. Visų svarbiausia yra nepaminti savo įsitikinimų, vertybių, būtina jas ginti ir puoselėti. Savo kalboje pristatysiu J. Radvano,  J. Biliūno ir K. Donelaičio kūryboje vaizduojamas jauno žmogaus vertybes.

  1. Radvano epe kalbama apie Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimą. Visoje poemoje minimi faktai yra tikri. Jis kūrinyje vaizduojamas kaip didikas patriotas, Tėvynės gynėjas. Istorinis „Radviliados“ fonas – tai Livonijos karas, vykęs 1558-1583 metais.Viename pirmosios dalies epizode Radvanas pasakoja kaip nuo mažens buvo ugdomas būsimojo Tėvynės gynėjo asmenybe.Šioje poemoje taip pat atsispindi baroko pasaulėjauta. Poemoje sudėliojamas tobulo herojaus gyvenimo būdas ir veiklos programa: tikrasis atlygis laukia tik danguje, taigi stengtis verta ne dėl šio pasaulio blizgučių, o dėl savo ramios sąžinės ir tyros sielos, gyventi reikia kukliai ir dorai, o veikti – nesavanaudiškai. Poetas subtiliai parodo požiūrį į kilmingumą: aukšta kilmė – tai ne gimstant gautas pranašumas prieš kitus žmones ir įvairios privilegijos, o didžiulis Apvaizdas siųstas įpareigojimas. Poemos herojaus paveikslas sukurtas kaip sektinas pavyzdys Lietuvos bajorams. ,„Radviliadoje“ nuolat kartojama, kad Lietuvos kariai kovoja tik gindami savo bendrapiliečius, kurie negali apsiginti patys. Net ir šlovindamas pergales, poetas nepamiršta paminėti, kokią baisią kainą už tai turėjo sumokėti gyvi, jaučiantys žmonės, – ne vien saviškiai, bet ir priešinga pusė. Taip pat poema yra pirmas lietuvių literatūros kūrinys, kuriame esama ne tik herojaus, bet ir jo priešingybės –  ryškaus neigiamo herojaus. Caras Ivanas IV Rūstusis poemoje nuolat vadinamas tironu; jis parodomas kaip įtūžio draskomas, žmonių kraujo ištroškęs beprotis, lygiai negailestingas ir priešams, ir savo pavaldiniams. Poemoje įspūdingai vaizduojama Lietuvos gamta. Rašoma, kad Radvanui giros yra Lietuvos didybės ženklas, pasididžiavimo šaltinis. Didžiuojantis „Radviliadoje“ kalbama ir apie sostinę Vilnių. Taigi, J. Radvano epe „Radviliada“ jauno žmogaus vertybės – herojiškumas, patriotizmas, Tėvynės gynimas ir besąlygiškas atsidavimas jai.

Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K. Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės. Vaizduojama gamta yra amžinųjų vertybių puoselėtoja, todėl žmogus turi iš jos imti pavyzdį. Taip pat dėmesys yra atkreipiamas ir į darbo svarbą. Nors kūrinyje yra kritikuojamas baudžiavinis žmogaus išnaudojimas, būrams darbas yra vertybė, padedanti išlikti oriam, gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, jų prigimtis. Taigi K. Donelaičio poemoje „Metai“ vaizduojamas darbas yra vertybė, kuri Mažosios Lietuvos valstiečiams padeda neprarasti orumo, jungia juos į bendruomenę, yra reikalingas šeimai aprūpinti. Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ pavaizduotas XVIII a. vidurio Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimas, jų antagonistiniai socialiniai ir tautiniai santykiai. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamas į jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Donelaitis sukūrė ryškių lietuvininkų būrų („viežlybų“ ir „nenaudėlių“) paveikslų, kaimo buities, baudžiauninkų darbo, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių. Jis kėlė įgimtos žmonių lygybės idėją, smerkė baudžiavą, žadino lietuvių valstiečių tautinę savimonę. K. Donelaitis savo kūrinyje iškelia žmogaus elgesio aspektą. Žmogus gyvenimo blogybėms turi priešintis tik savo doru elgesiu, pareigingumu, pasikliauti Dievu. Kaip sako poetas, turi būti „viežlybas“. Viežlybumas K. Donelaičiui yra universali lietuvininkų elgesio kategorija. Tokios krikščioniško humaniškumo filosofijos matu ir vertinamos socialinės, moralinės, tautinės problemos. K. Donelaičio kūrybos klasicistinės formos ir švietėjiškos mintys gynė lietuvių baudžiauninkų teises. Tai atitiko laiko reikalavimą sukurti lietuvių literatūrinę kalbą ir literatūros tradiciją. Taigi, K. Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą.

  1. Biliūno „Lazda“ – tai lyrinė psichologinė novelė, parašyta 1906 metais Zakopanėje. Ji pavadinta pagal daiktą, tai yra seną obelinę lazdą, kuria prievaizdas Dumbrauckas mušė tėvą. Pavadinimas kalba apie baudžiavos santvarkos esmę: santykiai su mažuoju žmogumi paremti muštro, lazdos principu. „Lazdos“ centre – žmogaus išgyvenimų visuma. Šioje ištraukoje itin plati jų tėkmė (Juozapas išgyvena dėl jam padarytos skriaudos, tačiau dėl to nesiskundžia. Jo liūdna šypsena leidžia suprasti, kad žaizda širdyje vis dar neužgijusi. Juozapas atleido, tačiau to nepamiršo). Jau pirmajame segmente atsiskleidžia buvusio dvaro prievaizdo būdo bruožai, dvasinis pasaulis, puoselėjamos vertybės. Ryškus pasakotojo vertinimas. Savo mokytoją jis vertina ne iš dabarties perspektyvos, o anų dienų požiūriu: „bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį…“ Be to, Dumbraucko šiurkštų elgesį patvirtina ir tai, kad šis norėdavo „suduoti berniukui per nosį ar nutverti už ausies“, tačiau kartais nuo tokio elgesio susilaikydavo. Juozapas atlaidus, bet nepasimetęs. Jis gyvena vadovaudamasis krikščioniškomis vertybėmis (skriaudikui atleidžia), sugeba pakilti virš jam padarytos skriaudos. Novelės pavadinimas tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčią. Juk lazda – tai įrankis, su kuriuo niekas neglosto. O skliausteliuose esanti pastaba “Mano draugo pasakojimas” – pabrėžia novelės tikroviškumą.  Pasakotojo moralinė nuostata – gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui: “ tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodava”. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis – atleisti priešui.  Tėvas, gavęs dovanų lazdą, su kuria pats buvo muštas, susigraudino, nes niekada nemanė, kad tas ponas, kuris jį baudė, kada nors jam ją padovanos. Tai tarsi abipusis susitaikymas be žodžių.  J. Biliūno kūriniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai ir kartu su išmintinga rimtimi žvelgti į pasaulį. Taigi, J. Biliūno novelėje jauno žmogaus vertybė – mokėjimas atleisti tam, kuris tave įskaudino, pažvelgti giliau į sielą, pakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą.

Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad turėjimas savų vertybių ir kovojimas už jas yra teigiamas stiprios asmenybės požymis. Tik turėdami už ką kovoti tampame stipresniais, labiau pasitikinčiais savimi, žinančiais, ko norime iš gyvenimo. Vertybės parodo žmogaus moralinę, dvasinę pusiausvyrą, jo požiūrį į gyvenimą. Mano manymu, tie kurie neišsižada savo vertybių, kovoja už jas,  parodo, kokie stiprūs ir atsidavę gali būti.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Kokias svarbiausias vertybes gina XX amžiaus literatūra? (Pirkta kalba, siūlau nemokamai)

Kokias svarbiausias vertybes gina XX amžiaus literatūra?

Šiais laikais grožinė literatūra gali būti lyg atgaiva mūsų kūnui ir sielai. Ją skaitydami atrandame daug sąsajų su savo patirtimi, suprantame, kokios puoselėjamos vertybės yra universalios ir svarbios visais laikais. Rašytojai plėtoja ir aptaria problemas, kurios aktualios jų amžiui, bet, pasirodo, tebėra svarbios ir šiandieniniame gyvenime. Todėl mes galime semtis iš grožinės literatūros išminties ir patirties bei ją pritaikyti savo gyvenime. Manau, kad Martyno Mažvydo puoselėtos  krikščioniškojo tikėjimo tiesos ir pažinimo svarba,  Vinco Kudirkos raginimas imtis veiklos ir Justino Marcinkevičiaus dramoje akcentuota gimtosios kalbos reikšmė  ir įsipareigojimas tėvynei yra tos vertybės, kurias reikia puoselėti ir plėtoti šiandien.

Pažinimo siekis ir dora – vienos iš svarbiausių vertybių, kurios akcentuojamos pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo raštuose. Pirmosios lietuviškos knygos pavadinimas „Katekizmo paprasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos“. Pirmoji lietuviška knyga – tai ne tik lietuvių raštijos, bet ir lietuvių kalbos gramatikos, terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos, muzikos istorijos pradžia.   Pirmosiose pratarmės eilutėse knygos vardu kreipiamasi į žmones: „Broliai ir seserys, imkit mane ir skaitykit ir tatai skaitydami permanykit“, akcentuojama, kad mokslas sunkiai pasiekiamas, kad tėvai, nors ir norėjo mokytis, neturėjo galimybių, o dabar tokia galimybė atsirado. Todėl ir kviečia, kad ne tik patys mokytųsi, bet ir šeimyną mokytų. Dar viena vertybė, akcentuojama pirmojoje lietuviškoje knygoje, yra dorumas, susijęs su tikėjimo mokymu. Pratarmėje Martynas Mažvydas teigia, kad kiekvienas turi rasti kelią savojo tikėjimo link. „Šitą Sūnų ir Tėvą tikrai pažinsit, jei tą mokslą gerai mokėsit ir permanysit. Be šito mokslo žmones regit kliedinčias ir deivių šimtą (jei tatai nemaž) turinčias.“  Skatina atsisakyti pagoniškų stabų garbinimo, ragina priimti krikščioniškąjį tikėjimą. Ypač svarbu, kad nesistengia įbrukti savo nuomonės, o siūlo pažinti ir perprasti naująjį tikėjimą. Taigi, ,,Katekizmas“, nors yra religinio turinio knyga, vis tik labai svarbi mūsų kultūros istorijoje, nes propagavo ne tik krikščioniškąsias tiesas, bet ir rūpinosi žmonių išprusimu, skatino juos mokytis, dorai gyventi ir tuo pačiu pažinti krikščioniško gyvenimo tiesas.

Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, Lietuvos himno autorius – Vincas Kudirka jaunystėje buvo sulenkėjęs ir gėdijosi savo lietuviškos kilmės. V. Kudirkai lenkiška kultūra atrodė vienintelė mokslus einančio žmogaus verta. 1877–1879 m. studijavo Seinų kunigų seminarijoje, iš kurios buvo pašalintas ir kurioje dar ryškiau jautėsi lietuvybės nuvertinimo nuotaikos. Išėjęs pirmasis „Aušros“ numeris, sukrėtė V. Kudirką. Kaip jis pats vėliau kalbėjo, perskaitęs laikraščio pirmąjį numerį pasijuto lietuviu esąs. Supratęs savo požiūrio klaidingumą, kaip pats rašo tekste ,,Keletas žodelių iš mano atsiminimų“, vieną akimirką ,,pasijutau lietuvis esąs“. Tuomet visą savo gyvenimą ir veiklą paskyrė lietuvybės puoselėjimui ir tėvynės laisvės siekiams. Su draugais išleido laikraštį „Varpas“. Jį redagavo laikydamas medicinos gydytojo baigiamuosius egzaminus: buvo redaktorius, korektorius, bendradarbis, administratorius. Tai buvo literatūros, politikos ir mokslo laikraštis, spausdinamas Tilžėje ir Ragainėje. Vėliau greta „Varpo“ V. Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas“. Gyvenimo pabaigoje „Varpo“ redagavimas visiškai perėjo į jo rankas, nors tuo metu jo sveikatos būklė buvo sunkiausia. Leidžiamame nelegaliame laikraštyje ,,Varpas“ V. Kudirka spausdino ir savo literatūrinius kūrinius. Eilėraštyje ,,Labora!” kreipiamasi į jaunus žmones ir teigiama, kad būtina imtis iniciatyvos ir veiklos, nes vėliau labai lengvai išsižadama idealų ,,dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto”. Kad žmogus įprasmintų savo gyvenimą, neužtenka mylėti tėvynę, būtina imtis aktyvios veiklos, dirbti, kovoti, kad tėvynė būtų laisva. Pritrūkus jėgų, stiprybės reikia semtis iš garbingos praeities ir siekti savo idealų. Taigi, aktyvi veikla dėl tėvynės gerovės ir kova už jos laisvę yra vertybės, kurios propaguojamos XIX a. pab. – XX a. pradžios literatūroje.

Tėvynės meilė ir įsipareigojimas yra akcentuojamos ir XXa. literatūroje. Justinas Marcinkevičius trilogijoje ,,Mindaugas”, ,,Mažvydas”, ,,Katedra” pasirenka istorines asmenybes ir kalba apie svarbiausias vertybes: valstybę, raštą ir kultūrą. II-ojoje trilogijos dalyje ,,Mažvydas” kuriamas dramatiškas pagrindinio veikėjo likimas, nes jam nepavyko suderinti asmeninęs laimės ir pareigos. Pastorius Mažvydas jaučia pareigą ne tik žodžiui, bet ir žmogu. Todėl Ragainėje šalia bažnyčios įkuria špitolę, kurioje glaudžiasi visuomenės atstumtieji. Mažvydas jais rūpinasi, yra ne tik kūno žaizdų, bet ir dvasios gydytojas. Jis taip nuoširdžiai džiaugiasi ąžuoliuko iš anapus Nemuno sodinimu, kad net leidžia pagoniškus ritualus atlikti. Mažvydui svarbiausia žmogus. Jis teigia, kad žmogus daug vertesnis už knygą, todėl, kai špitolninkai prisipažįsta nusikaltę, Mažvydas ne pyksta, o džiaugiasi: širdim į dangų pasisukot. Vadinasi, pareiga tėvynei yra tokia svarbi, kad žmonės aukoja asmeninį gyvenimą tik dėl to, kad šviestų ir prusintų liaudį.

Pasak F.Nyčės, menas atlieka tarsi konservavimo funkciją, apjuosia epochas ir atgaivina jų dvasias. Taigi, lyg nujausdami ateityje gresiančių svarbių vertybių išnykimą, rašytojai  stengiasi jas įamžinti savo kūriniuose. Galbūt kūrėjai turėjo viltį, kad kūriniuose išdėstytos mintys pakeis ne tik to meto gyventojų mąstymą, bet nulems ir ateinančių kartų požiūrį į tikrąsias vertybes. Turime būti dėkingi  rašytojams, nes jų kūriniai  padeda mums atrasti vertybes ir suprasti jų svarbą mūsų šiandieniniame gyvenime. Kiekvienas gyventojas bent maža dalele turi prisidėti prie to, kad būtų išsaugotos taip ilgai tausotos ir brangintos vertybės.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Kaip XX a. literatūroje vaizduojama emigranto dalia? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kaip XX a. literatūroje vaizduojama emigranto dalia?

                      Garsus Lietuvos teatro režisierius Jonas Jurašas yra pasakęs, jog „negali nuo padų nusivalyti Tėvynės dulkių. Gyvenimo patirtis, kelionės, pažintys su kitais kraštais praturtina, bet išlieki toks, koks esi gimęs.“. Šios sąvokos sampratą ir reikšmę kiekvienas galime suprasti skirtingai, tačiau, manau, kiekvienas įžvelgsime vieną iš opių šiandieninės Lietuvos problemų – emigraciją. Savo kalba sieksiu atskleisti, kokia yra ta tikroji emigranto dalia, vaizduojama literatūroje.

Neretai atsitinka, kai žmogus, spaudžiamas nelaimių ir neturintis kitos išeities, renkasi ar net yra verčiamas priverstinai pasirinkti emigracijos kelią. Dauguma tokių piliečių palieka Tėvynę suprantama ne vien dėl finansinių sunkumų, tačiau dėl aktualios problemos ir šiomis dienomis – karinių konfliktų. Apie visa tai susimąsčiau perskaitęs XX a. poeto, dramaturgo, prozininko, publicisto, literatūros mokslininko Balio Sruogos memuarinį kūrinį „Dievų miškas“. Tai dokumentinė knyga, paremta tikrais išgyvenimais tremtyje. Sruogos atsiminimai neturi nuoseklaus siužeto, neatkuriama pasakotojo gyvenimo istorija. Kūrinyje rašytojas  pasakoja apie save: suėmimą, kelionę į stovyklą ir iš jos. Taip įrėmintas pasakojimas skirtas visgi ne asmeniškoms nuoskaudoms aprašyti, o lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti, apmąstyti visos   Europos katastrofą. Drąsiai galiu teigti, kad  tai –  mūsų istorijos dalis bei svarus priverstinės emigracijos įrodymas. Šios knygos pasakotojas yra ir kūrinio veikėjas, Štuthofo lagerio kalinys, kaip ir kiti patiria pažeminimų, paniekinimų. Pasakodamas jis stengiasi savo padėties nevertinti dramatiškai, kad skausmas nebūtų toks atviras. Viskas priešingai. Balys Sruoga pasižymėjo kaip ypač kandus, kibus publicistas, karštai ginąs savo nuomonę, mėgstantis provokuoti, erzinti. Tai nieko keisto, kad savo kūrinyje į daugelį dalykų žiūri su ironija: „Kaipgi čia dabar. Poetas lyrikas – ir lavonus tampyk!“. Būtent ironija ir kandus juokas padeda menininkui išgyventi. Taigi knygoje „Dievų miškas“ parodyti du pasauliai – konclagerio realybė ir jos ironiškas atvaizdas. Vienas funkcionuoja, kad griautų, o kitas – kad kurtų. Lagerio kaliniai – beginklės ir nuolankios aukos – iš paskutiniųjų stengiasi išlikti žmonėmis. Ir nežinia, kas jų laukia,  kada beišvys savo gimtuosius kraštus. O gal taip ir liks burnoje vien tremties kartėlis bei artimųjų ilgesys širdyje?

Tačiau kokios yra pačios populiariausios emigravimo priežastys? Manau, bet kokių praeivių apie tai paklausę, gautume atsakymą: „Dėl geresnio gyvenimo“. O pasiteiravę, kokie jų gyvenimo tikslai, išgirstume šią mintį : „ Noriu užsidirbsiu daugiau pinigų‘‘. Taip, atlygis ten didesnis, tačiau tikrai tas darbas nebus labai jau geras ar išsvajotas. Tiesiog daug kas  dirba tokį darbą, kurio nedirbtų būdami savoje valstybėje. Gana retai kuriam pasiseka susirasti geresnį darbą ar pasiekti  karjerą. Apie tai privertė susimąstyti žymaus XX a. vidurio lietuvių prozininko, dramaturgo, atskleidusio katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką Antano Škėmos romanas „Balta drobulė. Romano veiksmas trunka beveik parą – prasideda be šešių minučių ketvirtą po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą – apie dvyliktą. Romane pavaizduota tik vieno personažo – keturiasdešimtmečio Antano Garšvos, dirbančio keltuvininku –  gyvenimo istorija. Tačiau ši istorija atskleidžiama ne vienu aspektu. Garšva dirbdamas Niujorko viešbutyje privalo vilkėti uniformą – tai tarsi suvienodinimo  ženklas. Su šiuo drabužiu Garšva jaučiasi tarsi praradęs individualybę, tapęs vien 87 numeriu, negalinčiu bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko pareigas uždaroje, vienutę primenančioje keltuvo kabinoje. Bet Antanas Garšva dar ir poetas. Bent tai jį gelbsti nuo kasdieniškos beprasmybės, rutinos bei darbo gniuždančios aplinkos. Taigi iš  romano „Balta drobulė“  kiekvienas galime pasisemti gyvenimiškos patirties ir išminties. Juk „ne viskas auksas, kas auksu žiba“.  Nors daug kam gali atrodyti, kad emigracija padės praturtėti ar suteikia tau geresnių  gyvenimo perspektyvų, tačiau reiktų  gerai apsvarstyti, ar verta dirbti beprasmį darbą vien dėl to, kad praturtėtum,  ar tai suteiks tau laimės ir geresnio tolimesnio gyvenimo?  Juk ne materialiuose turtuose yra gėris. Todėl drąsiai galiu teigti, kad didžiausias turtas – dvasios stiprybė bei visų artimųjų buvimas  šalia.

Šiais laikais jaunimas nemėgsta skaityti knygų , tačiau jose galima rasti daug svarbių pamokymų. Daugiausia pasikliaujame informacija,  kuri sklinda iš lūpų į lūpas. Labai dažnai  tenka girdėti,  kaip  gerai svetur, atrodo,  lyg viskas ten taip idealu. Taip ir susigundo dauguma jaunų žmonių prisiklausę paskalų apie „dangų remiančius“ atlyginimus ir išvyksta svetur laimės „žvejoti“. Tačiau nėra viskas ten taip puiku . Būtent apie tai privertė susimąstyti giminaitės pasakojimas iš asmeninės patirties. Ji svetur jau gyvena vienerius metus. Dirba gana gerą darbą, viename  oro uoste Anglijoje. Neblogas darbas, aiškios perspektyvos… Tačiau kiekvieną ryta tenka keltis gana anksti, apie šeštą valandą  ryto ir keliauti į darbą. Darbas užima kone 12 valandų. Grįžus namo, savaime suprantama,  nebėra net jėgų, todėl krenti, anot pašnekovės,  tiesiai į lovą. Mano manymu,  tai didžiulis sveikatos eikvojimas. Už tokį darbą,  žinoma,  nemažai moka, tačiau viskas atsigręžia į būstų pirkimo ar nuomos kainas. Būnant emigrantu nusipirkti nuosava namą, jos žodžiais tariant, neįmanoma, arba įsigysi tarsi „degtukų dėžutę“ –  mažą namelį be patogumų. Taigi tenka nuomotis didesnį namą, tačiau tame name tikrai gyvena daug žmonių, kiti net su šeimomis. Ir tokiame name kambario nuoma tikrai nemaža, tačiau pigiau nei mažas namas be patogumų. Paklausu giminaitės, ko ji lauki labiausiai, visada atsakydavo – atostogų, nes gali grįžti į gimtus namus ir pailsėti nuo kasdienės rutinos. Tikrai nėra taip gerai emigravus, kaip daugelis šneka. Nors  ji ten gyvena visai neilgai,  tačiau jau daug ką pamatė ir daug ką patyrė. Žinoma, yra žmonių, kuriems pasiseka „prasisukti“,  tačiau, galvoju, tokių mažuma. Visgi  sudėtinga ir sunku be kitų pagalbos ir užnugario nors ir savo pastangomis kažką pasiekti.

Apibendrindamas galiu teigti, kad emigranto dalia ne visada klostosi kaip jis nori. Taip drįstu teigti vadovaudamasis įvairiomis patirtimis ( net  ankstesnių kartų ). Kaip sakoma, ne viskas ten  „rožėms klota“. Žinoma,  yra minusų ir pliusų, tačiau nė vienas mes nematome to, ką jau patyrė emigravę žmonės. Kai kurie net nesigilinę neria į visą šitą liūną stačia galva, o po to tenka grįžti nusivylus, nes svajonės nepatenkino lūkesčių. Kiekvienam patarčiau: pirma – gerai pagalvoti,  ar verta aukotis tik dėl materialių dalykų, o antra – ar tai suteiks tau laimės… Visu pirma,  svarbu gerai pagalvoti, pasiklausyti emigranto dalią patyrusių žmonių patarimų. Gal jie bent šiek tiek praskaidrins tą paskalų ir dirbtino gėrio miglą kiekvieno akyse ir padės apsispręsti.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

2018 m. lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos temų pavyzdžiai

Kaip informavo NEC, duomenų sistemoje KELTAS paskelbti 2018 m. lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos temų pavyzdžiai: 2018 m. lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos temų pavyzdžiai

Informacija apie lietuvių kalbos ir literatūros įskaitą (2018 m.)

Informuojame, kad duomenų perdavimo sistemoje KELTAS skelbiami lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos temų pavyzdžiai ir rekomendacijos, kaip sudaryti minėtas temas. Atkreipiame dėmesį, kad įskaita vyksta vasario 28–balandžio 20 d. dienomis mokyklos vadovo nustatyta tvarka. NEC.lt informacija

Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo dalies žodžiu vertinimo instrukcija (2018 m.)

Informacija iš NEC. Skelbiame lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo dalies žodžiu vertinimo instrukciją, kuri buvo koreguojama atsižvelgiant į mokyklų administracijų, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų pasiūlymus. Dėkojame visiems, teikusiems pastabas. PUPP dalies žodžiu vertinimo instrukcija
Kategorijos: Kalbėjimas, Vertinimas Žymos:

Respublikinės patyriminės konferencijos „Ir akmenis atitolinkite“ (I. Simonaitytė) medžiaga

Dalijamės kai kurių lektorių iš respublikinės patyriminės konferencijos „Ir akmenis atitolinkite“ (I. Simonaitytė, vykusios Šilutės Hugo Šojaus dvare- muziejuje 2017- 10- 20 d., medžiaga: NETRUKUS BUS PASKELBTA Daugiau apie konferenciją: Respublikinė patyriminė konferencija „Ir akmenis atitolinkite“ (I. Simonaitytė)    

Apsaugota: Viešoji kalba pagal J. Melniko straipsnį

2017.10.30 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.
Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Respublikinė patyriminė konferencija „Ir akmenis atitolinkite“ (I. Simonaitytė)

 

Spalio 20 d. Šilutės Hugo Šojaus dvare- muziejuje vyko Klaipėdos krašto rašytojai Ievai Simonaitytei skirta respublikinė patyriminė konferencija, kurią organizavo LKLMS valdybos nariai Petras Gedvilas (Šilalės r. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas ekspertas) ir Laima Kaupienė (Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė) bei  Šilutės Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, Šilutės savivaldybės tarybos narė Sandra Tamašauskienė. Įžvalgiais pranešimais apie I. Simonaitytę, Klaipėdos kraštą ir Mažąją Lietuvą, jos sudėtingą istoriją, kultūrą, religinį gyvenimą maloniai dalijosi Šilutės bei Vanagų parapijų kunigas Remigijus Šemeklis, LEU doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, Klaipėdos universiteto profesorė Roma Bončkutė, VDU doktorantė Yrma Antanaitytė, krašotyrininkė, pedagogė, rašytoja E. Barauskienė, Krašotyros ir skaitmeninio skyriaus vedėja Jurga Bardauskienė, Kauno Palemono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Asta Valentienė, Klaipėdos technologijų mokymo centro fizikos ir matematikos mokytoja, etnokultūros edukatorė I. Tulabienė. Turiningi, ir įvairūs buvo Kauno VDU „Rasos“ gimnazijos, Šilalės r . Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos, Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijos, Telšių Žemaitės gimnazijos bei Kauno Palemono gimnazijos moksleivių parengti ir pristatyti pranešimai, visus sužavėjo įspūdinga meninė kompozicija „Dvi Karalienės“ (parengta IIIg kl. Šilalės r. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos moksleivių Aušros Vitaitės ir Karolinos Baltrušytės), nuotaikingas tos pačios gimnazijos IIg kl. moksleivio Valdo Košio pasakojimas pagal rašytojo V. V. Landsbergio tekstus.

Kadangi konferencija skirta lietuvninkei rašytojai Ievai Simonaitytei, renginio pradžioje būtent šio regiono daina susirinkusiuosius pasveikino Regina Jokūbaitytė, folkloro ansamblių „Verdainė“ ir „Kveitys“ vadovė, Etninės kultūros globos specialistė Mažosios Lietuvos regionui. Į nuostabų patirčių pasaulį pasinerti simboliškai pakvietė liuteronų kunigas Remigijus Šemeklis, kuris ne tik skaitė pranešimą, bet tarė sveikinimo žodį ir su choru pagiedojo dvi liuteroniškas giesmes. Iškilminga, šilta konferencijos pradžia tarsi „susišaukė“ su kadaise pačios rašytojos išsakytu prašymu: „Ir akmenis atitolinkite“.

Visiems dalyviams ir lektoriams buvo pasiūlyta edukacija (finansavo LKLMS)-  ekskursijos metu po Šojaus dvarą pristatyti unikalūs Rytprūsių dvaro gyvavimo fragmentai, didžiausias dėmesys kreiptas Mažosios Lietuvos kulinariniam  paveldui. Dvaro gyvenimas kitoks, jis paslaptingas… Ponia papasakojo intriguojančių istorijų ir pamokė dvaro etiketo paslapčių. Žinoma, kvietė į valgomąjį, kur siūlė vaišintis tarnaitės paruoštais šio krašto palaunagės patiekalais – tantės pyragu ir kafija. Užsiėmimas buvo vedamas senąja šišoniškių tarme.

Konferencijos dalyviams išduoti Šilalės Švietimo pagalbos tarnybos kvalifikacijos kėlimo pažymėjimai, visi lektoriai apdovanoti Šilalės savivaldybės Padėkos raštais (ačiū Šilalės r. savivaldybės administracijos direktoriui Raimundui Vaitiekui) bei rašytojos Nijolės Kepenienės knyga „Vėjų rožė“, moksleivius ruošusiems mokytojams ir lektoriams LKLMS padovanojo ŠVIESOS „Mokytojo darbo kalendorius“.

Ačiū visiems už patirtas ir išgyventas nuostabias akimirkas!

RĖMĖJAI:

*Šilutės rajono savivaldybė

*Šilalės rajono savivaldybė

*Šilalės švietimo pagalbos tarnyba

*Klaipėdos „Aukuro“ gimnazija

*Šilalės r. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazija

*Šilutės Vydūno gimnazija

*Hugo Šojaus muziejus Šilutėje

*„Lituanistų miestelis“

*Lietuvos Respublikos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga

 

Taip pat kviečiu pasigrožėti konferencijos akimirkomis:

IR AKMENIS ATITOLINKITE

____________

Respublikinė patyriminė konferencija „Ir akmenis atitolinkite“ (I. Simonaitytė)

Respublikinės patyriminės konferencijos „IR AKMENIS ATITOLINKITE“ (I. Simonaitytė) programa

 

Patvirtinta PUPP vykdymo tvarka

Patvirtinta PUPP vykdymo tvarka