Amžinosios vertybės lietuvių literatūroje (Šatrijos Ragana, J. Aputis, K. Donelaitis)
Vertybė – tai bendras elgesio principas, pateisinantis konkrečius veiksmus ir tikslus. Vertybės yra bendri elgesio standartai, išreiškiami socialinėmis normomis. Individai, pripažįstantys tas pačias vertybes, gali nesutikti dėl konkrečių normų, įkūnijančių tas vertybes. Jos lemia objektų ir elgesio pasirinkimą, todėl jų tyrinėjimas įtraukia ir nusistatymus ar elgesį. Vertybės įvairiems asmenims yra ne vienodos svarbos, tačiau yra panašumų pripažįstant vienodas vertybes, nes bet kokios grupės individai susiduria su panašiais poreikiais ir panašiomis situacijomis. Amžinųjų žmogaus vertybių svarba bei jų palyginimas pateikiami ir lietuvių literatūroje.
Viena iš žmogiškųjų vertybių, itin reikšmingų žmogui, yra šeima. Žmogui šeima gyvybiškai reikalinga, nes užtikrina saugumo, ramybės jausmą, suteikia prieglobstį, užuojautą. Tai savo kūriniu įrodo rašytoja romantikė bei pedagogė Šatrijos Ragana. Apysakoje „Sename dvare“ nagrinėjamas dukros ir motinos ryšys. Jis tarp Mamatės ir jos dukters Irutės pavaizduojamas ypač šiltai ir yra poetizuojamas bei idealizuojamas. Irusios ir mamos santykiai paremti meile, draugyste, tarpusavio pasitikėjimu bei rūpesčiu. Dukros asmeniu kūrinyje atskleidžiami šilti jos jausmai motinai. Irutė negali nuo jos atsitraukti, yra labai prisirišusi, žavisi ja: ,,Išrinkus puikiausią rožę, pasistiepusi įsegiau ją Mamatei į kasų vainiką ant kaktos ir gėrėjaus, kad ant juodų plaukų ji atrodė lyg sidabrinė žvaigždė”. Todėl duktė jaučia džiaugsmą būdama su motina, netgi bijo ją prarasti, nusiramina tik motinos apkabinta. Tai įrodo šeimos svarbą asmeniui, nes tik prigludęs prie artimo peties gali nuraminti širdį ir atsigauti. Jų santykių artumą įrodo ir tai, jog mama neretai paguodžia ir nuramina nerimo ar liūdesio kankinamą Irutę, pasakoja jai apie paprastuose dalykuose glūdinčius gilesnius. Tuo tarpu dukra dalinasi savo svajonėmis, klausia mamatės patarimų ar paaiškinimų. Motina jai pats artimiausias žmogus, kuriam ji gali atverti savo širdį bei išlieti jausmus. Taip pat ši vertybė yra nepaprastai svarbi, nes tik šeimoje iš vyresniųjų šeimos narių jaunas žmogus išmoksta gyvenimo pamokas, perima pagrindines žmogiškąsias vertybes. Tai vaizduojama ir apysakoje. Mamatė Irutės akyse – tai tobulybė, autoritetas: ,,Aš laiminga sugrįžau į savo kertelę, vieno dalyko tetrokšdama: taip sėdėti, taip vaikščioti, taip kalbėti, kaip ji.”. Bene labiausiai Irutės susižavėjimą motina atskleidžia jos nuotaikos klausant mamos grojamos muzikos: ,,Kaip puikiai, kaip puikiai groja mamatė!“ Dukra neišvengiamai perima motinos propaguojamas vertybes. Iš šio rašytojos kūrinio matome, jog šeima žmogui yra gyvybiškai svarbi vertybė, nes suteikia prieglobstį ir ramybę, pirmąsias gyvenimo pamokas bei žinias.
Dar viena reikšminga vertybė žmogaus gyvenime yra namai bei šeima. Gimtųjų namų ir šeimos, kaip nežemiškos ir stabilios vertybės, tema labai svarbi Apučio kūrybai. Gimtinė čia pateikiama kaip amžino prieglobsčio, ramybės vieta. Novelė ,,Erčia, kur gaivus vanduo“ atveria tėviškės pasaulį kaip gilią, sakralią erdvę: „Kur tik beeisi – saugokis, kad ant kokios deivės neužliptum ir netyčia jos trapumo nesumindytum“. Šis stebuklingas šventumas saugo, gina žmogų ir jis pats jį privalo saugoti. Namai ypatingi, nes tai vieta, kurioje šventa, jauku ir saugu, kurioje pasilieka geriausias laikas beveik kiekvieno žmogaus gyvenime – vaikystė. Be viso to kūrinyje teigiama, jog gimtasis sodžius – tai vienintelė erdvė, kur galima pajusti atokvėpį nuo svetimojo pasaulio beprasmiškumo ir purvo ir rasti „atspirtį pavargime“. Šie aprašymai įrodo, jog namai yra gyvybiškai svarbūs kiekvienam daugeliu aspektų. Taip pat novelėje daug dėmesio skiriama dar vienai vertybei – šeimai, kuri aprašoma kaip vienas santarvės šaltinių. Čia nuolat kartojama scena: tėvas, motina ir vaikas sėdi prie stalo. Tai sakralinis ir, tuo pačiu, magiškas aktas. Laukuose tėvas aria dobilieną, motina kūrena krosnį, vaikas eina į ganyklą. Tėvai juo rūpinasi, užtikrina saugumo ir ramybės jausmą. Šie neypatingi ir įprasti veiksmai asocijuojasi su vaikyste, šilčiausiais jos prisiminimais. Tai pabrėžia šeimos, kaip vertybės, ypatingumą ir svarbumą žmogui. Todėl argumentuodami galime teigti, jog Juozo Apučio novelė ,,Erčia, kur gaivus vanduo“ yra ryškus pavyzdys, jog namai ir šeima yra svarbios ir amžinosios kiekvienam žmogui.
Šiandien darbo vertingumas yra stipriai sumažėjęs. Žmonės mieliau linkę pramogauti, domėtis įžymybių gyvenimais bei juos perkelti į savuosius. Tačiau laisvas ir ramus gyvenimas neįmanomas be pinigų, todėl žmonės darbą pasitelkia tik tam, kad jų užsidirbtų. Vis dėlto darbas yra nekintanti, svarbi vertybė ne vien todėl, kad be jos neišgyventumėme, bet ir todėl, kad jis praturtina žmogaus gyvenimą, apibūdina jį ir leidžia nustatyti, koks jis yra iš tiesų. Vienas iš žmonių, iš kurių galėtumėme pasimokyti darbo svarbos, yra Kristijonas Donelaitis. 1736 m. baigęs mokyklą, Donelaitis tais pačiais metais įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kuriame iki 1740 m. studijavo teologiją. Tapęs Tolminkiemio bažnyčios klebonu čia ne tik klebonavo, bet ir prižiūrėjo kaimo mokyklas, rūpinosi statybomis. Kaip matome, Donelaitis buvo nepaprastai darbštus žmogus. Meilė darbui atsispindi ir jo kūryboje. Apšvietos epochos Lietuvoje atstovas Kristijonas Donelaitis aukštino darbą kaip būtiną doro, išmintingo žmogaus pilnaverčio gyvenimo variklį. Poemoje „Metai“ jis rašė apie kaimo žmonių gyvenimą, džiaugėsi darbščiųjų Pričkaus, Selmo, Krizo atliekamais darbais, jų pastangomis kopti šviesesnio gyvenimo link. Šie teigiamai „Metų“ veikėjai sąžiningai atlieka savo pareigas, klauso valdžios, eina į bažnyčią. Taip rašytojas pabrėžia darbščią lietuvių prigimtį ir poema įrodo, jog darbas, net ir nuvargindamas, šviesina ne tik žmogaus būtį, bet ir jį patį puošia. Todėl remiantis autoriumi galima teigti, jog darbas visais laikais yra vertybė, tačiau šiandien primiršta. Tai, jog darbas yra vertybė, galime įrodyti ir tuo, jog tinginiaujantys ir veltėdžiai visuomet apsunkina ne tik savo, bet ir aplinkinių gyvenimus. Tai galime pastebėti kasdieniniame gyvenime, kad apsileidęs žmogus dergia ir kaimyno sodybą, be to, nedirbantys asmenys yra išlaikomi valstybės: jie gauna pašalpą, maisto, malkų, o tai skaudina sunkiai dirbančius žmones, kurie viską sau turi užsidirbti patys. Tai pastebima ir kūryboje: Donelaitis taip pat smerkia visiškas šių darbininkų priešingybes – ponus – dėl jų šykštumo, žiaurumo, tingumo ir apsirijimo. Kūrinyje ponai šykštūs, nedori, be galo ydingi ir siaubingi tinginiai. Poetas už tinginystę niekina ir kai kuriuos būrus: moteris, kurios nešioja pirktus, o ne pačių austus drabužius, būrą Slunkių, kuris visuomet randa, kaip pasiteisinti: tai jis nedirba, nes nemėgsta skubėti, tai sveikatą taupo, tai tradicijos laikosi. Donelaitis ironiškai ir humoristiškai piešia tinginio paveikslą – „filosofuojantį“, bet nemąstantį, nepagrįstai kalbantį. Todėl argumentuojant galima teigti, jog darbas yra didelė ir nesikeičianti vertybė.
Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę personai ar visuomenei. Jos svarbios jaunam žmogui augant, bręstant, nes nulemia asmens gyvenimo kokybę. Tačiau tobulėjant visuomenei, kinta aktualijos, pasaulis, tad ir vertybės. Apie šio objekto svarbą, reikšmę joms keičiantis kalba žymūs lietuvių rašytojai – romantikė Šatrijos Ragana, lietuvių prozininkas Juozas Aputis ir apšvietos laikotarpio atstovas Kristijonas Donelaitis.
