Archyvas

Kategorijos ‘Kalbėjimas’ archyvas

Kaltė ir atsakomybė lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kaltė ir atsakomybė lietuvių literatūroje ( J.Biliūnas, J.Marcinkevičius, S.Nėris)

Individo būtis yra neatsiejama nuo aplinkos – kad ir kuo žmogus užsiimtų, jo veikla turi įtakos gamtai, kitų individų gyvenimui. Tai reiškia, kad kiekvienas privalome atsakyti už savo veiksmus, net jei kartais to nepripažįstame. Visgi, kartais prisiimdami atsakomybę už tam tikrus savo poelgius, galime pasijusti neteisūs – tuomet atsiranda kaltės jausmas, kurį žmogus nuo pirmųjų gyvenimo dienų augino savyje, taip puoselėdamas savo, kaip asmenybės, humaniškumą. Individą kasdieniame gyvenime lydi giliai pasąmonėje slypintis sąžinės balsas, tapatinamas su kalte bei glaudžiai siejamas su atsakomybe. Vedamas jo, priklausomai nuo išugdytų vidinių savybių, asmuo gali elgtis kontraversiškai. Tačiau kodėl vis dėl to jaučiame kaltę? Už ką esame atsakingi ir kodėl? Panagrinėkime šių jausmų motyvus lietuvių literatūroje.

Asmuo, gebantis atleisti kitam, išlaiko žmogiškumą. Dažnai šiais laikais vaikai pamiršta, kad tėvai aukoja visą savo gyvenimą norėdami išauginti jį sveiką, protingą, viskuo aprūpintą. Užaugę vaikai nesirūpina gimdytojais, stengiasi jų atsikratyti nuveždami į senelių prieglaudas, o vėliau tiesiog užmiršta ir nebeaplanko. 2016 metų statistikos duomenimis, Lietuvoje yra daugiau kaip 100 senelių globos namų. Juose gyvena tiek žmonių, kiek yra įsikūrę Kalvarijoje, Trakuose ar Lazdijuose. O kiek dar senolių gyvena vieni, be priežiūros, negalintys pasirūpinti savimi? Panašius aspektus savo kūryboje taip pat nagrinėjo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios prozininkas, lietuvių novelės klasikas, Realizmo krypties atstovas Jonas Biliūnas. Novelistui buvo svarbu atskleisti psichologiškumą, analizuoti vidinį žmogaus pasaulį per kasdienes gyvenimiškas situacijas. Novelėje „Ubagas“ aprašoma skaudi senolio dalia, iškeliama šeimos susvetimėjimo problema. Kūrinio pasakotojas vieną dieną pamato pro vartus į jo kiemą įėjusį senelį – iš pirmo žvilgsnio apibūdina žodžiu „ubagas“. Eigoje tyrinėjant įvairias detales, pasakotoją „apima šiurpas“, o pakalbinęs iš vaikystės prisiminimų atpažįsta Petrą Sabaliūną. Kadaise buvęs turtingas žmogus dabar priverstas elgetauti – pasakotoją mažų mažiausiai nustebina, kai senolis atveria širdį ir papasakoja skaudulį, kaip jo paties sūnus išmetė tėvą iš namų, atėmė viską, ką jis turėjo materialaus. Visą gyvenimą Petras buvo įpratęs dalinti savo bičių medų net svetimiems vaikams, anksčiau gyveno gražiuose ir jaukiuose namuose, skyrė saviems vaikams daug dėmesio ir meilės. Dabar senelis nuleidęs galvą, drebančiom lūpom šnekėdamas poterius ir iš gėdos slėpdamas ašarotas akis, vaikšto po kiemus bei prašo išmaldos. Tai nebūdinga eiliniam varguoliui: jie dažniausiai neišprusę, drąsūs, nejaučia gėdos maldaudami pinigų ir maisto. Visgi geros širdies žmonėms lengviau duoti, nei iš kito imti, todėl suprantame, jog Petrui labai sunku apsimesti, užslėpti tikruosius jausmus. Pasakotoją, nors niekuo neprasikaltusį šiam žmogui, jis jaučiasi atsakingas už kito individo – bendraamžio Petro sūnaus – veiksmus. Tačiau net būdamas tokioje situacijoje, Petras Sabaliūnas sakosi atleidęs sūnui ir nelaiko savyje pykčio jam – tai labai stipraus individo bruožas. Vis dėlto senais laikais, kai pasaulis dar nebuvo toks susvetimėjęs, giminės gyveno kartu: viename name tilpo ne viena karta. Senoliai buvo gerbiami dėl išminties – jie prižiūrėdavo vaikus, mokydavo juos skaityti, skaičiuoti, pasakodavo istorijas. Jie turėjo pastogę, ką pavalgyti, nesijautė vieniši. Deja, šiais laikais vertybės pakito. Senas žmogus tapo nereikalingas, nes jis nedirba, serga, reikalauja nuolatinės priežiūros. Šiandienos žmonės nebesuvokia ritualinių dalykų ir, užuot gilinęsi į tradicijas, jas keičia vartotojiška kultūra. Pasakotojas, duodamas senoliui duonos kriaukšlę, apmąsto savo veiksmų padarinius: gailisi, kad retai aplankydavo savo tėvus. Tik po jų mirties suprato, kokie jie buvo svarbūs gyvenimo kelyje. Šioje novelėje paslėpta gili mintis, netiesioginis pamokslas: suprantame, ką turime, kai prarandame. Vis iš naujo įsitikiname, jog žmogaus turtas – visai ne materialūs dalykai, o dvasinės vertybės: meilė, laimė, džiaugsmas… Taigi, žmogaus kaltės ir atsakomybės jausmai prabunda sudėtingiausiose gyvenimo situacijose. Kartais tai tarsi perimame iš kito žmogaus, taip siekdami kompensuoti jo padarytą žalą – taip jaučiamės humaniškesni, bandome atsakyti už kito veiksmus, galėjusius įskaudinti aplinkinius.

Istorinės aplinkybės neretai išbando asmenybės jaučiamą atsakomybę gimtinei. Taip atsitiko ir XX a. lietuvių literatūros veikėjo, poeto Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“. Pagrindinis personažas kūrinyje – pats Martynas Mažvydas, 1547 metais išleidęs pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“, dramoje atliekantis mokytojo vaidmenį. Už reformacijos skleidimą gimtinėje jis buvo persekiojamas, tad priėmęs Prūsijos hercogo Albrechto kvietimą studijuoti, M. Mažvydas persikėlė į Karaliaučių. Reikšminga tai, kad net emigravęs jis išlaiko patriotiškas pažiūras Lietuvos atžvilgiu. Nors patriotizmo idėjos M.Mažvydo gyvenamuoju laikotarpiu nebuvo populiarios ir paplito dėka Tautų pavasario XIX amžiuje, jo pasiryžimas bei juntama atsakomybė lietuvius, gyvenančius svetimame krašte, primygtinai mokyti gimtosios kalbos bei auklėti tautiškumo pagrindais – svarbi kūrinio detalė. Taip pat žinome, kad dramos veiksmo laikas – XVI amžius, kai šalia viešpataujanti Maskvos Didžioji Kunigaikštystė vis dažniau puldinėjo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, čia pat teritoriją plėtė Lenkijos karalystė – šios aplinkybės sudarė palankias sąlygas lietuvybės nykimui, todėl M.Mažvydo „Katekizmas“, nacionalistinių idėjų puoselėjimas bei pedagoginis pasišventimas atliko teigiamą rolę užkertant kelią šio reiškinio vystymuisi. Stiprus atsakomybės jausmas ir asmeninė laimė – sunkiai suderinami dalykai. Mažvydas troško gyventi mylimoje žemėje, tačiau pasišventė herojiškam darbui. Pagrindinis kūrinio veikėjas teigia: „tik pareiga mane čia atvedė ir čia paliko“. Visą gyvenimą risdamas mitinį Sizifo akmenį į kalną, jis nostalgiškai prisimena gyvenimą Lietuvoje: „saulė šiltesnė būdavo anksčiau“. Šis pasakymas įgauna metaforišką prasmę. Saulės įvaizdis reiškia dvasinę pilnatvę, teigiamas emocijas: laimę, šilumą, šviesą. Paradoksalu, bet Mažvydas nesigaili savo sprendimu. Tai atskleidžiama paskutinėmis dramos eilutėmis: „tasai akmuo Sizifui – ne bausmė, O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas? Gal be to akmens gyvenimo nebūtų…“. Svarstome, kad savotiška kančia gelbėja vidinį pasaulį nuo beprasmybės.

Žmogus, atsakydamas už savo kontraversiškus veiksmus, jaučia kaltę. Viena garsiausių XX amžiaus lietuvių lyrikė Salomėja Nėris savo poezijoje perteikė moterišką pasaulėžiūrą, gyvenimo trapumo jausmą, kančią netekus gimtųjų namų. 1940-aisiais, sovietų okupacijos metu, ji buvo išrinkta į delegaciją pareikšti Lietuvos norą prisijungti į Sovietų Sąjungos sudėtį, vėliau paprašyta, kad poetė sukurtų poemą J.Stalino garbei. Tautos akivaizdoje smuko poetės autoritetas. Po metų S.Nėris, prasidėjus II Pasauliniam karui, nusprendė su ligotu sūnumi pasitraukti į Sovietų Sąjungos teritoriją, tačiau ramybės ten nerado – blaškėsi tarp miestų, daug laiko praleido traukinyje, kur rašydama išliejo jaučiamą kaltę bei dvasinį skausmą – Tėvynės apleidimą. Eilėraštyje „Prie didelio kelio“ pastebimas poetės atgailavimas. „Už kalno, už juodo pavasaris nyko“. Pastebime juodo kalno, pavasario nykimo motyvą, lyrinis subjektas kalba būtuoju laiku. Juoda spalva dažnai reiškia sunkumus, grėsmę, baimę, praeities skausmus. Kalnas – tarsi sunkūs išbandymai, skiriantys praeitį ir dabartį. Pavasarį įsivaizduojame saulėtą, džiaugsmingą, saulėtą, kai visa gamta bunda. Be to, pirmame stulpelyje kalbama „mes“ vardu. Interpretuojant šią eilutę, galime suprasti, jog poetė užsimena apie tautą apleidusį džiaugsmą ir užvaldžiusį liūdesį, pačios jaučiamą kaltę, atgailą, ilgesį Tėvynei. „Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio“. Gluosnį pažįstame iš nusvirusių, gležnų šakelių, – samprotaujame, kad S.Nėris užsimena apie nusivylimą, tarsi nuleido rankas – nebėra vilties kada nors pamatyti gimtuosius namus, nebėra dėl ko stengtis. Nors kūryba poetė stengėsi perduoti savo atsiprašymą, kentėjo, tačiau dar iki šiol kontraversiškai vertinamas S.Nėries prisitaikymas prie sovietinės sistemos, išvykimas iš šalies Tėvynei sunkiu laikotarpiu.

Taigi, panagrinėję lietuvių literatūrą, galime daryti išvadą, jog kiekvienas individas skirtingai išsiugdo kaltės, atsakomybės jausmus priklausomai nuo aplinkos, kurioje augo. Vis dėlto, nors juntami ne tose pačiose gyvenimo situacijose, šie jausmai išlieka vieni reikšmingiausių, norint asmenybės brandoje pakloti humaniškumo pagrindus. Gebėjimas pripažinti savo kaltę bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus – nepaprastai vertingos žmogaus dvasinio pasaulio savybės. Svarbu atminti, jog verta klausyti savo sąžinės balso, puoselėti gražiausias moralines dorybes bei neužmiršti žmogiškosios prigimties.

PLANAS

Kaltė ir atsakomybė lietuvių literatūroje ( J.Biliūnas, J.Marcinkevičius, S.Nėris)

I. Individo būtis yra neatsiejama nuo aplinkos – kad ir kuo žmogus užsiimtų, jo veikla turi įtakos gamtai, kitų individų gyvenimui. Tai reiškia, kad kiekvienas privalome atsakyti už savo veiksmus, net jei kartais to nepripažįstame. Visgi, kartais prisiimdami atsakomybę už tam tikrus savo poelgius, galime pasijusti neteisūs – tuomet atsiranda kaltės jausmas, kurį žmogus nuo pirmųjų gyvenimo dienų augino savyje, taip puoselėdamas savo, kaip asmenybės, humaniškumą.

II.  Kaltės ir atsakomybės apraiškos lietuvių literatūroje atsakomybės ir kaltės jausmo atskleidimas.

a) Asmens, gebančio atleisti kitam, žmogiškumas.

1.

b) Tėvų ir vaikų susvetimėjimas: 2016 statistikos duomenys byloja, kiek senelių namų yra įsteigta Lietuvoje ir ką tai žymi.

 c) XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios prozininko, lietuvių novelės klasiko, Realizmo krypties atstova Jono Biliūno novelės „Ubagas“ analizė.

 d) Petro Sabaliūno išorinis ir vidinis paveikslas.

e) Petro Sabaliūno likimo paradoksalumas.

1.e.Istorinis kontekstas: senolių dalios senaisiais ir naujaisias laikais priešprieša.

2. e.Stiprus pasakotojo atsakomybės ir kaltės jausmo atskleidimas.

2.

a) Asmenybės jaučiamos atsakomybės gimtinei išbandymas susidūrus su nepalankiomis istorinėmis aplinkybėmis.

b) XX a. lietuvių literatūros veikėjo, poeto Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ analizė.

c) Pagrindinio veikėjo – Mažvydo asmeninės laimės ir pareigos derinimas.

d) Gyvenimo siejimas su pasakojimu apie Sizifą ir jo amžiną akmens stūmimą į kalną.

e) Kančia gyvenimui suteikia prasmės („tasai akmuo Sizifui – ne bausmė, O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas? Gal be to akmens gyvenimo nebūtų…“).

3

a) Kaltės jausmas už savo veiksmų kontraversiškumą.

b) XX amžiaus lietuvių lyrikės Salomėjos Nėries eilėraščio „Prie didelio kelio“ interpretacija.

c) Skaudūs autorės biografijos motyvai, jų vyravimas kūriniuose.

 d)Simbolių, spalvų, įvardžių, nuotaikos paieškos eilėraštyje, jų sąsaja su S. Nėries gyvenimu.

e) S. Neries kontraversiškumas, atsakomybės ir kaltės jausmų išraiška kūriniuose.

III. Taigi, panagrinėję lietuvių literatūrą, galime daryti išvadą, jog kiekvienas individas skirtingai išsiugdo kaltės, atsakomybės jausmus priklausomai nuo aplinkos, kurioje augo.

Gebėjimas pripažinti savo kaltę bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus – nepaprastai vertingos žmogaus dvasinio pasaulio savybės.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

2018-2019 metų lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašas

Ar didžiausia teisėja – sąžinė? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Ar didžiausia teisėja – sąžinė?

Labai dažnai mes susiduriame su dilemomis, kurie poelgiai yra teisingi, o kurių geriau daryti nereikėtų. Dažnai mums padeda ir sąžinė, kuri stengiasi iš visų jėgų mus priversti moraliai nenusižengti priimant sunkiausius sprendimus. Religingi žmonės žvelgdami į savo poelgius dažniausiai remiasi išpažįstamo tikėjimo dogmomis bei tiesomis. Sąžinės jausmą neabejotinai turi kiekvienas žmogus. Remiantis lietuvių rašytojų kūryba, svarbu paminėti, jog sąžinė, atgaila, kurios išsivysto iš įvairiausių nutikimų, poelgių bei įvykių, iš tiesų yra didžiausia žmogaus teisėja. Žmogaus pasąmonę nuolatos lydi aibė skausmingų išgyvenimų, pasirinkimų galimybių, kurios kartais vadovaujasi sąžinės jausmo balsu. Sąžinė – svarbi žmogaus moralinio veido dalis, kurioje integruojama visa dorovinė veikla. Sąžinės jausmas ir pasirinkimai yra ypač iškeliami Lietuvių poezijoje. Taigi, šiandieną, stengsiuosi jums pateikti du, mano nuomone, svarbiausius Lietuvių autorius ir jų parašytus eilėraščius, kuriuose yra susiduriama su sąžinę.

Sąžinė turėtų padėti mums atsirinkti blogus poelgius nuo gerų. Juk dažnai, pasielgę netinkamai, jaučiame tarsi kažką kirbant širdyje ar mintyse, kas neleidžia nurimti. Pradedame patys save smerkti. Sąžinė – tai tarsi mūsų vidinis balsas, kuris draudžia elgtis mums taip, kaip patinka, negalvojant apie priežastis ar pasekmes. Ji atsispindi ir lietuvių literatūroje – moralistas, humanistas, rašytojas Jonas Biliūnas dažnai kalbėjo sąžinės tema. Rašytojas netgi sakė, kad knyga – tai geriausias būdas pamokyti žmogų. Savo kūriniuose jis ir stengėsi tai padaryti – vienoje novelių „Kliudžiau“ vaizduojamas berniukas, nužudęs katytę. Jaunuolis paleido strėlę į vargšės baltos katytės kūną siekdamas įrodyti savo stiprybę bei pranašumą. Tik pamatęs mirštantį gyvūnėlį, berniukas susiprotėjo, ką padarė, ir išsigandęs savo poelgio staigiai nubėga namo. Grįžęs po keleto dienų, jis neatranda drąsos išimti strėlės iš baltosios katytės kūnelio – berniuką šiurpina jo paties poelgis ir sąžinė jį „griaužia“ dėl tokio tragiško žingsnio. Tai atsispindi ir paskutiniuose novelės žodžiuose: „Tat buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje.“ . Jonas Biliūnas sąžinę vaizduoja kaip didžiausią gyvenimo mokytoją – pats jos veiklumu įsitikino. Tai atsispindi ir kitoje rašytojo novelėje „Brisiaus galas“. Novelėje yra kalbama apie vyrą, kuris nusivedė į mišką savo labai seną šunį, kad jį nušautų. Brisius į viską žiūri netikėdamas: jam sunku suprasti, kaip nekaltam šuniukui taip gali nutikti. Gaila, jog tik vienui vienas poelgis rodo, kad šaulys kažkiek gailėjosi ar bijojo savo paties veiksmų: po ugnies ir baisaus trenksmo, Brisius „pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę…“ Bėgimas nuo realybės ir nuo savo paties padarytų veiksmų rodo ne ką kitą, kaip baimę dėl savo poelgio – Biliūnas šiuo veiksmu bando pavaizduoti, kad šis šaulys patirs pakankamai stiprią sąžinės graužatį ir daugiau taip nepasielgs. Taigi lietuvių literatūroje sąžinė vaizduojama kaip mūsų gyvenimo mokytoja, padedanti atskirti blogus poelgius nuo gerų. Ši novelė įrodo, kad sąžinė yra mūsų visų teisėja, lydinti mus visą gyvenimą.

Sąžinė dažnai lemia žmogaus teisingus pasirinkimus. Apie sąžine, kaip didžiausia žmogaus mokytoja, teisėja rašė rašytojas Vincas Krėvė Mickevičius dramoje „Skirgaila“.  Dramoje „Skirgaila“ rašytojas vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos valstybingumo, joje svarbios pareigos, pasiaukojimo, jausmo, valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros, sąžinė – kaip vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo veiksnių. Rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje. Krėvė iškėlė tautos egzistencijos aspektus: vaizdavo arba praeities didvyrius, arba kaimo išminčius. Krėvė šiame veikale vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje ir žmogų vertybių krizės situacijoje. Kunigaikštis Skirgaila – tai vienišas, nelaimingas žmogus, tačiau išpažįstantis besąlygišką meilę Lietuvai. Krėvė nukelia mus į XV amžiaus Lietuvą, kuomet ši turėjo nuspręsti, ar toliau oficialiai išpažinti pagonybę bei gintis nuo vokiečių ordino, ar priimti daugeliui nepatinkantį, tačiau Lietuvai reikalingą sprendimą – apsikrikštyti. Be abejo, kunigaikštis Skirgaila, siekdamas savo tėvynei geriausio, išduoda pagonybę bei priima kitataučių tikėjimą. Jį griaužia sąžinė, kad negali priimti teisingo sprendimo, kad yra besiblaškantis pasirinkimo kelyje.  Dėl šio taktinio veiksmo yra jaučiama įtampa viso kūrinio metu. Visai kitokius jausmus parodo kitas knygos veikėjas Vaidila Stardas. Šis vyras yra ištikimas seniesiems dievams, drąsus ir garbingas, pripažįsta tik senąjį tikėjimą: „Aš noriu gyventi, kaip kad mūsų seni tėvai gyvendavo, ir gerbti tuos dievus, kuriuos jie gerbdavo. Aš tėvynei liksiu ištikimas, kad ir vienui vienas būsiu. Religija bei meilė Dievui kalba jo lūpomis. Taigi šiame kūrinyje sąžinė vaizduojama žmogaus apsisprendimų kelyje, pagrindinį veikėja blaško priimtas tikėjimas, nežinojimas kaip priimti teisingus sprendimus

Taigi šioje kalboje kalbėjau apie du lietuvių literatūros autorius bei jų kūrinius. Apibendrinant juos galiu teigti, jog sąžinė – tikrai yra žmogaus teisėja, ji turėtų vertinti mūsų jausmus, mintis ir poelgius. Tikinčiam žmogui Dievas įkūnija sąžinę, tai tampa tarsi vienas ir tas pats dalykas. Taigi sąžinė turėtų būti mūsų gyvenimo mokytoja, bet tik ne visuomenė. Mes esame laisvi išklausyti aplinkinių nuomonės, bet priimti sprendimus turime patys.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Meilės samprata lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Meilės samprata lietuvių literatūroje

Meilė – neapibrėžiama žmogaus būsena. Vieni sako, jog tai cheminė reakcija, kiti – likimo dovana. „Meilė lyg kelrodė žvaigždė, parodys, kur ieškoti gyvenimo prasmės ir tikslo. Vedamas to jausmo nepaklysi gyvenimo  kelyje, rasi išeitį iš bet kokios aklavietės, į kurią įnoringas likimas kartais nuveda žmogų norėdamas jį išbandyti, patikrinti jo jėgas ir drąsą.“ – yra teigęs Lietuvos inžinierius, vaikų rašytojas ir redaktorius Jeronimas Laucius. Nuo seniausių laikų meilė garbinama mene ir gyvenime, įamžinta nemirtinguose kūriniuose, ji atrodo universali ir nekintanti, paliečianti kiekvieną, nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos.  Lietuvių literatūroje dažna žmogaus meilė tėvynei bei gamtai, tačiau dažniausiai kūriniuose atskleidžiami ypatingi vyro ir moters santykiai. Pasitelkdami šį jausmą kūrėjai sugeba iki širdies gelmių paveikti skaitytoją, sukrėsti jo pasąmonę ir pažadinti tauriausius jausmus. Lietuvių kalbos grožis, žodžių gausybė ir skambumas leido lietuvių rašytojams palikti mūsų kartai neįkainojamų kūrinių, kuriuose aktualia tema tampa vyro ir moters ryšys. Šiandien savo kalboje plačiau aptarsiu meilės sampratą Lietuvių literatūroje, kurią skirtingai įžvelgia tokie autoriai kaip Vincas Mykolaitis- Putinas, Marius Katiliškis ir Vincas Krėvė – Mickevičius.

Neretai lietuvių literatūroje kalbama apie jaunatvišką, tyrą pirmąją meilę, kurios pamiršti neįmanoma. Pirmosios meilės svaigulį patiria bene kiekvienas žmogus. Puikiai žinome, kad tai labai jaudinantis ir ypatingas jausmas, kurį sudėtinga perteikti žodžiais. Žymus lietuvių rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas atskleidė šį jausmą romane „Altorių šešėly“. Tik išvydęs dienos šviesą, šis psichologinis romanas pranoko autoriaus lūkesčius, jis tapo tikra to meto sensacija. Tai buvo pirmasis lietuvių kūrinys, palietęs modernizmui aktualias temas, sklandžiai ir paprastai perteikęs žmogaus jausmus, išgyvenimus. Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris vaizduojamas kaip jautri asmenybė, tėvų prašymu įstojęs į kunigų seminariją. Nors kūrinyje gvildenama kunigo kelio ir kūrybos nesuderinamumo problema, Liudo Vasario jausmai moterism romane užima svarbią vietą. Pati svarbiausia Liudo Vasario sutikta moteris yra Liucė. Tai pirmoji meilė, sukėlusi jo sieloje maištą. Pirmoji Liudo Vasario poezijos kritikė. Pažintis su Liuce pagrindiniam kūrinio veikėjui sukelia drovumo bangą, kartu provokuoja vyriškas ambicijas, norą patikti moterims. Panelė Liucija vilioja klieriką nepatirtu jausmu, jis trokša išgyventi bundančią meilę, džiaugtis gyvenimu, atsiverti jam ir tuo pačiu metu bando savyje šį jausmą slopinti. Vincas Mykolaitis – Putinas suteikė galimybę skaitytojui išgyventi pirmosios meilės skleidimąsi kartu su pagrindiniu veikėju. Nors Liucės ir Liudo keliai išsiskyrė, jų meilė buvo pasmerkta pražūčiai, visame romane juntamas pagrindinio veikėjo ir šios merginos ypatingas ryšys, kurio abu veikėjai nesugeba pamiršti.

Kartais meilė gali būti aistringa, nuodėminga ir pavojinga. Dažnai žmogus nesuvokia savo jausmų, pasiduoda aistrai, negalvoja protu. Labai dažnai taip įskaudinami žmonės, iš skausmo dūžta daugybė širdžių. Tokį pavyzdį galime atrasti Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“. Šiame kūrinyje pasakojama apie tris poras bei jausmingą meilės trikampį. Vienas iš pagrindinių veikėjų – Telesforas Gelažius, romane paprasčiausiai vadinamas Tiliumi. Vaikinas, atvykęs į Basiuliškes kirsti miško, įsimyli šeimininkės jaunesniąją dukterį Agnę. Tarp judviejų užsimezga ypatingas meilės ryšys, jie jaučiasi tarsi du įsimylėję vaikai. Iš pat pradžių Tiliaus elgesyje buvo galima įžvelgti miglotą drovumą, norą „paslėpti“ įvykusio fizinio artumo veiksmų pėdsakus. Vėliau Tilius drąsiai, nesibaimindamas siekia Agnės meilės. Meilė, jungusi juos – nekalta, į ją galima žiūrėti kaip į žengimą suaugusiųjų pasaulio link. Tačiau ši meilė sukelia jiems skirtingus jausmus. Agnė bijo jį prarasti, nori būti ten, kur yra jis. O štai Tilius nori būti Doveikos sodyboje,  kur jo išsiilgęs laukia naujas meilės objektas – Monika Doveikienė. Naujoji Tiliaus simpatija savo vyrui Petrai Doveikai jaučia tik panieką ir pasibjaurėjimą, todėl galimybę užmegzti santykius su darbininku jai tikras smagumas. Tarp judviejų įsiplieskusi meilė buvo visai kitokia, labai skyrėsi nuo tos nekaltos kibirkšties, kurią patyrė Tilius ir Agnė. Mat dabar jis pasijautė tikru vyru, tikru eržilu: „Jame pabudo gaivalas. Jis gėrė ir mušėsi. Ir stebėjosi tuo, ir su pasitenkinimu pagalvojo, jog anksčiau prie to niekaip nebūtų priėjęs. Nebūtų drįsęs paprasčiausiai.Tilius ėmė prisirišti prie Monikos, mat ji puikiai mokėjo jį valdyti. Romane atskleidžiamos Tiliaus fantazijos, troškimai ir geismai. Visgi, kūrinio baigtis tragiška. Meilė pražudo. Šis romanas parodo tai, kaip iš meilės dūžta jaunų žmonių širdys ir gyvenimai.

Meilė priešinga savanaudiškumui. Individas mylintį žmogų iškelia aukščiau savo paties asmeninės laimės. Tokiam individui nėra baisu pasiaukoti vardan meilės. Toks požiūris itin prasmingas, įkvepiantis. Šitoks pasiaukojimas aprašomas Vinco Krėvės – Mickevičiaus dramoje „Skirgaila“. Tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir religines problemas. Dramos konflikto priežastis – Ona Duonutė. Dramoje ji yra Lydos kunigaikštytė, įkalinta kunigaikščio pilyje, kad nesusituoktų su sužadėtiniu Lenkijoje bei, kad Volynės bei Podorės žemės neatitektų Lenkijai. Onos Duonutės likimą dramoje keičia Keleris. Tai vienas prieštaringiausių dramos veikėjų. Į pilį jis atvyksta su kitu vokiečių riteriu kaip kaimyninės šalies pasiuntinys ir pasiryžta išlaisvinti įkalintą Oną Duonutę. Būdamas jaunas, stiprus riteris jis lengvai susilaukia moterų simpatijų, tuo sėkmingai naudojasi. Dramoje jis suvilioja Oligę, kuri buvo jauna, naivi bajoraitė, kad patektų į Onos Duonutės kambarį. Keleris gudrus ir narsus karys. Bene vienintelė jo yda yra emocingumas. Jis nesugeba nuslėpti savo nepasitenkinimo. Iš to galima spręsti, jog jis yra prastas strategas. Dramos pabaigoje Keleris, pamilęs Oną Duonutę, pasiaukoja dėl jos garbės – neišsiduoda, kad buvo kunigaikštytės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Net ir sunkiausiu momentu jis išlieka riteriu „Riteriui jo žodis, šventa priesaika, patvirtintas, brangesnis negu gyvybė. „Aš galiu tik mirti, jei nepasiseks ištesėti, ką tau (kunigaikštytei) esu pažadėjęs ir prisiekęs.“ Ši istorinė drama įrodo, jog meilės vedamam žmogui nėra svarbi jo paties lemtis. Kur kas svarbesnis meilės objektas. Dėl jo galima net numirti.

Meilė yra gražiausias jausmas pasaulyje. Ji pasireiškia įvairiai, ji būna visokia. Meilės jausmas suteikia gyvenimui prasmę, laimę, tuo pačiu suteikdamas ir didžiausią skausmą ar baimę. Kartais meilė būna žavi. Kartais meilė būna ir pavojinga, bet taip pat, meilė gali būti įkvepianti, nesavanaudiška. Vadinasi, šis jausmas gali būti visoks. Meilės įvairumą savo kūriniuose parodė ir lietuvių rašytojai. Vincas Mykolaitis – Putinas yra pasakęs: „…žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir tampa tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turi antrąją pusę. Dėl to mylėti galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būtina ir amžina.“

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Amžinosios vertybės lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Amžinosios vertybės lietuvių literatūroje

Vertybės – tai tam tikros moralinės nuostatos, pagal kurias žmonės gyvena, dirba, kuria šeimą ar valstybę. Vertybių svarba žmogaus gyvenime yra ypač didelė. Ateitis ir geras gyvenimas užtikrintas tiems, kas jų paiso ir jas puoselėja. Tačiau kiekvienam iš mūsų žodis „vertybė“ duoda skirtingą reikšmę ir suvokimą. Vienam – tai meilė, darbas, tikėjimas,  kitam tai gali būti patriotiškumas, įsipareigojimas Tėvynei, jos istorijai ar gamtai. Per visą savo egzistencijos laikotarpį žmogus susiduria su begale vertybių, tačiau tik kelios iš jų yra amžinosios. Būtent apie tokias vertybes yra rašoma lietuvių literatūroje. Pavyzdžiui, Antanas Baranauskas savo kūrinyje „Anykščių šilelis” pabrėžė gamtos ir žmogaus santykį.  Kristijono Donelaičio „Metuose“ jaučiama meilė darbui, akcentuojamas tikėjimas į Dievą. O Šatrijos Raganos kūrinyje „Sename dvare” kaip didžiausia vertybė pabrėžiama šeima. Taigi, remdamasi šių autorių kūriniais, aptarsiu amžinąsias vertybes lietuvių literatūroje.

                      Nuo neatmenamų laikų gamta laikyta nepaprasta vieta, kuri nepaklūsta žmogiškajai jėgai. Tai nepaprasta nebyliai besikeičiančios ir besiformuojančios gyvybės erdvė, kurioje mes atrandame ramybę bei harmoniją, pajaučiame gyvenimo prasmę, o kartais ir su liūdesiu suvokiame gilią rezignaciją. Glaudus žmogaus bei gamtos santykis  yra amžinoji vertybė, apie kurią poemoje „Anykščių šilelis“ rašė XIXa.  Romantizmo epochos atstovas, Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas. Šiame kūrinyje rašytojas pabrėžia žmogaus ir gamtos ryšį, pasakodamas apie mišką, kuriame atsidūręs žmogus atsiranda gyvybės ir grožio kupiname pasaulyje, kuris paverčia žmogaus vidų harmoningesniu. A. Baranauskas savo poemoje parodė, kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Ypač lietuviams labai didelę reikšmę turėjo miškai. Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose knibždėte knibždėjo žvėrių, žmogus nejutęs nei alkio, nei šalčio. Jos teikė medžiagą pastogei. Miškas lietuvį gynė nuo priešų, jam davė reikalingų gyvenimui dalykų, bet labiausiai miškas veikė lietuvį, jį ramindamas, guosdamas. A. Baranauskas puikiai perteikė gamtos paveikslą, kurį jis matė tuo metu. Jo sugebėjimas jausti gamtos grožį iškėlė net menkiausius, rodos, nevertingus dalykus. Tikram lietuviui miškas yra šventa vieta. Juk nuo senų senovės baltai kūreno aukurus girioje, prie medžių. Vaidilutės prižiūrėdavo amžinąją ugnį. Visos šios apeigos rodo, kad prieš daugelį šimtų metų žmogus ir miškas buvo viena visuma, todėl ryšiai tarp gamtos ir žmogaus, dvasinis jų bendravimas nepaprastai glaudūs. Pulsuoja miško gyvenimas – plaka žmogaus širdis. Tai išaukština visus, kurie jaučia tokius jausmus savyje. Būtent tai galime perskaityti “Anykščių Šilelyje”. Manau, A. Baranauskas šia poema norėjo pasakyti, kad lietuvis ir gamta nedalomi. Jų gyvenimai persipynę garbės, globos, meilės saitais. Anykščių šilelis – tai tikras mūsų poezijos perlas, be jo ir mūsų nebūtų buvę taip pasakė Maironis ir jis buvo teisus, juk Antanas Baranauskas savo poemoje norėjo parodyti ne tik gamtos grožį , bet ir tai, kad lietuvių kalba graži , vaizdinga, kad ja galima sukurti pačius gražiausius kūrinius. Mums ši poema svarbi tuo kad autorius papasakojo miško likimo istoriją, kuri siejasi su visos Lietuvos likimo istorija. Taigi „Anykščių šilelis“ kūrinys, kuriame miškas ir žmogus tarsi susilieja į vieną visumą. Lyrinis veikėjas miške jaučia palaimą, dvasinę ramybę. Gamtos ryšys su žmogumi išreiškiamas kaip amžinoji vertybė.

                      Kiekvienas iš mūsų žino, jog darbas- tai ne tik materialiųjų išteklių šaltinis, bet ir viso gyvenimo veiklos įprasminimas. Šitoks darbo svarbos suvokimas nuo seniausių laikų diegiamas kartų kartoms. Apie darbštumą , kaip amžinąją vertybę rašė vienas savičiausių XVIII a. Europos poetų, lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“. Tai yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi K. Donelaitis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės. ,,Metuose“ jaučiama meilė būrui, jo aplinkai, gamtai. Autorius būrais taip žavisi todėl, kad jie darbui jaučia didelę pagarbą ir meilę. Į darbą būrai skubėdavo net nespėję pavalgyti ar tinkamai apsirengti, kad tik suspėtų, visuomet būtų laiku. Visus darbus nudirbdavo sąžiningai, atsakingai, plušo savęs negailėdami. K.Donelaitis parodė kokie būrai yra ištvermingi ir atsidavę darbui, kad jie net ir patį purviniausią, bjauriausią darbą sugeba atlikti laiku ir sąžiningai. Taip pat šioje poemoje labai akcentuojamas tikėjimas į Dievą. Būrai tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus, vargus ir džiaugsmus jiems atsiunčia Dievas. Jie melsdavosi, eidavo į bažnyčią, už viską Jam dėkodavo.  Nors kūrinyje yra kritikuojamas baudžiavinis žmogaus išnaudojimas, būrams darbas yra vertybė, padedanti išlikti oriam, gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, jų prigimtis. Darbštumo juos moko gamta: gandrai, kurie sugrįžę pavasarį randa sudraskytą lizdą, pirmiausiai imasi jo tvarkymo, o tik vėliau maisto ieškojimo. Šiuo epizodo yra siekiama pamokyti lietuvius, jog šeimos gerovę užtikrina darbštumas, o ne pilnas skrandis. Svetimšalių ponų santykis su darbu yra kitoks nei būrų: jie nevertina darbštumo, yra apsiriję, tyčiojasi iš jiems dirbančių valstiečių. Darbas žmogui suteikia fizinio ir moralinio tvirtumo, ugdo išmintį ir lemia jo vertę. Taigi K.Donelaičio poemoje „Metai“ vaizduojamas darbas yra amžinoji vertybė, kuri Mažosios Lietuvos valstiečiams padeda neprarasti orumo, jungia juos į bendruomenę, yra reikalingas šeimai aprūpinti.

                      Šeima yra viena didžiausių žmogaus vertybių, kuri reikalauja visiško atsidavimo. Šeimoje galima rasti pagalbą ir rūpestį sudėtingose akimirkose. Būtent apie tokią vertybę rašė XIXa. pabaigos – XXa. pradžios lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare”. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIXa. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Apysakos pagrindą sudaro vienos Žemaitijos dvarininkų šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai ir polėkiai. Apysakoje „Sename dvare“ nagrinėjamas ryšys tarp motinos ir dukros. Šis ryšys tarp pagrindinės veikėjos Mamatės ir jos dukters Irutės pavaizduojamas ypač šiltai, poetizuojamas ir idealizuojamas. Jis apysakoje tampa viena centrinių temų, kuriai rašytoja teikia pagrindinį dėmesį. Mamatė – tai jausminga, giliai religinga, subtiliai jaučianti meną ir gamtos grožį moteris. Ji skaito poeziją, skambina Šopeno kūrinius. Aplinkui matyti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti kiekvieno “gailestinga seserimi” – tokį ji jaučia savo pašaukimą.  Šatrijos Raganos dvaras – ne socialinio ar moralinio blogio įsikūnijimas, o ,visų pirma, grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Tokia aplinka sudaro sąlygas atskleisti subtilų motinos ir dukters bendravimo grožį. Irusios ir Mamatės santykiai paremti meile, draugyste, tarpusavio pasitikėjimu bei rūpesčiu. Irutė negali nuo jos atsitraukti, yra labai prisirišusi, žavisi ja, jaučia džiaugsmą būdama su ja, netgi bijo ją prarasti, nusiramina motinos apkabinta. Ji nepalieka motinos netgi jai apžiūrint ligonius, dirbant buities darbus, susitinkant su draugais ar keliaujant po kaimą. Mamatė Irutei yra autoritetas. Duktė neabejoja motinos požiūriu į žmonių tarpusavio santykius, tikėjimą, tautiškumą, gėrisi jos pasiaukojimu, nuoširdžiu požiūriu į kiekvieną žmogų, nepaisant jo luomo. Motinos ir dukters bendravimas ir jo temos “Sename dvare” byloja apie jų sielų tarpusavio artumą. Mamatė neretai paguodžia ir nuramina nerimo ar liūdesio kankinamą Irutę, pasakoja jai apie paprastuose dalykuose glūdinčius gilesnius. Tuo tarpu dukra dalinasi savo svajonėmis, klausia motinos patarimų ar paaiškinimų. Motina jai pats artimiausias žmogus, kuriam ji gali atverti savo širdį bei išlieti jausmus. Taigi Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ kaip amžinoji vertybė išaukštinama šeima, be kurios kitos vertybės prarastų svarbą.

                      Taigi, apibendrinant mintis galima teigti, kad vertybių yra daug, tačiau tik kelios iš jų yra amžinosios. Jos aprašytos lietuvių literatūroje. Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“ kaip amžinąją vertybę išaukštino glaudų ryšį tarp gamtos ir žmogaus. Kristijono Donelaičio „Metuose“ darbas yra viso gyvenimo veiklos įprasminimas. O Šatrijos Raganos „Sename dvare“ šeima- visuomenės branduolys, kurį reikia puoselėti ir branginti.  

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai?

 ( Donelaitis, Biliūnas, Marcinkevičius)

                Kiekviena tauta turi savitą praeitį- istoriją, kuri išugdė žmonėse kultūrą, papročius, tradicijas, dvasines vertybes. Tačiau laikui bėgant atrodo, kad į tautos istoriją vis dažniau yra numojama ranka. Naujosios kartos nebeturi jokio susidomėjimo praeitimi, ir apskritai nebepaiso nusistovėjusių normų, vertybių. „Praeitis nėra tik praeitis: buvusių įvykių pasekmės tęsiasi dabartyje. „ ši mintis, pasakyta kunigo Kęstučio Palikšos, puikiai apibūdina faktą, jog kiekvienos  tautos praeitis yra neatsiejama nuo dabarties.  Tautos praeitis- tai mūsų palikimas, liudijimas ateinančioms kartoms apie tai, ką teko išgyventi mūsų senoliams. Lietuvos rašytojai savo kūryboje labai mėgo akcentuoti mūsų tautos praeitį, aprašyti istorinius įvykius, tik kyla klausimas: kuo tautos praeitis vis dar svarbi dabarčiai?

                    Vertybės, kurias puoselėjo mūsų protėviai, parodo lietuvybės svarbą ir  gali padėti išsaugoti tautiškumą. Visiems puikiai žinoma mūsų tautos istorija, kai vadinama Mažoji Lietuva priklausė prūsams.  XVIII a. Pradžioje į Mažąją Lietuvą skverbėsi švietimo idėjos, imta domėtis krašto praeitimi, senųjų prūsų likimu ir istorija, jų kalba. Šioje teritorijoje lietuviai buvo laikomi menkaverte tauta, patarnaujančia vokiečiams, prieštaringai vertinama ponų skleidžiama mokslo įtaka būrų ir apskritai lietuviškumo moralei. Vienas iš iškiliausių lietuvių, 18 amžiaus Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis savo  poemoje „Metai“ aprašė tautos praeitį, kuri yra labai svarbi mūsų dabarčiai, nes parodo, kokią didelę vertę turi tautiškumas ir lietuvybė. Kristijono Donelaičio vaizduojamas valstietis yra konkretus Rytų Prūsijoje gyvenęs lietuvis būras, atsidūręs nutautėjimo pavojuje. Donelaitis į jį prabyla jo gimtąją kalba su aiškia tautine nuostata. Visame kūrinyje nuolatos susiduria dvi tikrovės sritys – „lietuviškoji“ ir „vokietiškoji“. Poemos veikėjai kalba apie tai, jog „vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko“, kad kitataučiai „lašinių lietuviškų prisiėdę; veržlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi“. Poemoje Donelaitis  teigia, jog netekdamas savo kalbos, papročių būras genda morališkai. Norint išsaugoti tautiškumą, būtina laikytis krikščioniškojo gyvenimo normų, saugoti savąsias tradicijas, neišeiti iš savo kaimo ir nepasiduoti kitokio gyvenimo gundymams.  Būrai didžiuojasi savo papročiais, kalba: kaip svarbūs tautinės tapatybės ženklai minimi lietuviški valgiai (dešros, lašiniai), drabužiai. Bendravimas su kitataučiais ardo būrų bendruomenės uždarumą, keičia papročius.  „Metuose“ lietuvių nedorumas griežtai smerkiamas. Tautiškumą Donelaitis sieja su dora: išsižadėdami savo papročių lietuviai praranda „viežlybumą“, moralinį tvirtumą. „Viežlybumas“ būtinas lietuvių bendruomenei išlikti, naikinančiam germanizacijos poveikiui pasipriešinti.  Tautos praeitis svarbi, nes būtent Donelaitis teigė, jog teisingai, tvarkingai gyvendami, laikydamiesi krikščioniškosios etikos , lietuviai nenutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus. Poetas nuolat primena savo tautos praeitį, kai dar germanizacijos padariniai nebuvo juntami, kai dar „prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo“ . Praeitis poemoje savaip nukreipiama į ateitį, iškeliant nacionalinį istorinės sąmonės vientisumą. Taigi, nesunku suvokti, jog Donelaitis, savo poema „Metai“ parodė Mažosios Lietuvos gyvenimą, lietuvių problemas ir iškėlė tautiškumo bei lietuvybės svarbą, kuri yra aktuali iki pat šių dienų.

                                   Tautos praeitis , atsispindinti literatūroje, parodo ne tik tikrus ir nesuvaidintus istorinius įvykius, bet ir tragišką tautos bei žmogaus likimą. Dažnai pasitaiko, jog žmogus, ieškodamas geresnio gyvenimo ne tik sau, bet ir savo šeimai, bei tautai, visomis išgalėmis stengiasi pasiekti savo tikslą, nes suvokia kad laisvė- tai pagrindinis dalykas norint būti laimingu. Puikiai mūsų tautos istoriją  aprašo 19 amžiaus  lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“. Apysakoje vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas, kitaip sakant, galima įžvelgti, kad vaizduojamas visos tautos likimas 1863 metų sukilimo laikotarpiu. Papūtęs naujas vėjelis jauno žmogaus širdyje įžiebia drąsią viltį ir svajonę: „ jam pradėjo regėtis, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakaktinai nuosavos žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su sava moterimi gyvenantis.“  Petrą ir kitus vyrus į miškus išvilioja viltis sulaukti geresnio gyvenimo, nesunku suvokti, jog jie eina kovoti už žemę, laisvę, nors likusi visuomenės dalis iš jų juokiasi ir rūpinasi tik  savimi. Pirmąsias užuominas apie sukilimo žiaurias pasekmes išgirstame iš senosios ubagės pasakojimo, kuri tvirtai įsitikinusi, kad sukilėliai tik “suguldys savo jaunas galvas, o vargų vargai kaip buvo, taip ir bus.” Vis dėl to, pagrindinis apysakos vaidmuo atitenka Juozapotai- ji liaudies moters kančių ir nelaimių simbolis. Tai jautri, bet naivi kaimo moteris, tikinti šviesesne rytdiena, nesugebanti sieti savų svajonių su kovos sunkumais. Juozapotos charakteristikoje ypač ryškus akių vaidmuo. Jos atspindi moters vidinę būseną. Apysakos pradžioje – tai nuostabios akys “kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės”. O Juozapota – linksma, jauna, laiminga, kupina šviesiausių svajonių, tikėjimo gyvenimo gerove.  Tą pačią akimirką, kai visos sukilimo viltys žlugo ir Juozapota išvydo kartuvėse savo Petriuką, jos dvasia mirė. Giliai sukrečia ne tik Juozapotos susidūrimas su karu, bet  ir žiaurus kazokų elgesys su Damuliu, kuris „taip buvo sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus negalima buvo bepažinti…“ Jono Biliūno tikslas apysakoje „Liūdna pasaka“ – šiuolaikiniams žmonėms parodyti carizmo priespaudą, valdžios neteisybes, nežmoniškumą, iškelti liaudies kovos su carizmu moralinį aukštumą. Apie Muravjovo žiaurybes sužinome iš Juozapotos dialogo su senute elgeta. Muravjovo charakteristika, sklindanti iš senutės lūpų, atskleidžia, kaip liaudies žmogus smerkia priespaudą. Taigi, nesunku suvokti, jog Biliūno kūrinyje atsispindinti tautos praeitis ir pasakojimai apie sukilimą, sukilėlius ir tragišką tautos likimą yra svarbūs dabarčiai, nes būtent iš tokių literatūros kūrinių skaitytojas gali sužinoti tai, kas jį labiausiai domina.

                Dabartyje jauni žmonės semiasi stiprybės iš didingų mūsų protėvių žygių, kurie įkvepia stengtis dėl savo valstybės.  Jaunas žmogus dažnai nesusimąsto, jog tautos praeitis reikšminga  tuo, jog ji yra tarsi atspirties taškas mūsų dabarties veiksmams. Puikus tautos didvyrio paveikslas, pasakojantis mūsų tautos istoriją, aprašomas XX amžiaus lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus trilogijos dramose „Mindaugas“ ir „Mažvydas“. „Mindaugas“ paliečia Lietuvos kūrimą ir mūsų karalių Mindaugą. Šioje dramoje ir yra pasakojama apie Mindaugo siekį sukurti vieningą valstybę ir pastangas darant tai. Dramos pabaiga tragiška, tačiau ji parodo, kad Mindaugui bet kokia kaina buvo svarbiausia – Lietuva. Drama  „Mažvydas“ pasakoja apie pirmosios lietuviškos knygos autoriaus gyvenimą parapijoje. Pagrindinis veikėjas Martynas Mažvydas vaizduojamas gyvenantis ir klebonaujantis Ragainėje, prie Lietuvos sienos. Mažvydas išsižada pareigos tikėjimui dėl pareigos tėvynei bei gimtajai kalbai. Jo- dvasininko- vidinis prieštaringumas matyti ne tik iš savo pašaukimo apmąstymų, bet ir iš pokalbių su gyventojais ir šeimos nariais. Pagrindinės vertybės, kuriomis Mažvydas remiasi, tai tautiškumas, patriotizmas, nacionalizmas, gimtosios kalbos puoselėjimas, žmogaus laisvės. Mažvydas ir stengiasi, kad čia gyvenantys lietuviai neprarastų savo tautinio identiteto, galų gale – gimtosios kalbos. Jis ypač stengiasi tokius žmones kaip Vilentas atvesti į protą, kad jie neliktų abejingi savo tautai, kalbai, praeičiai. Lietuvoje Mažvydas prisiekė meilę sužadėtinei Marijai, bet priesaiką sulaužė. Ir čia jis pasiteisino įsipareigojimu Tėvynei ir savo tautai. Taigi, nesunku suvokti, jog būtent tokia aprašyta tautos praeitis gali tapti ne tik svarbi, bet gali tapti įkvėpimo šaltiniu kiekvienam žmogui.

                  Apibendrinant, dar kartą norėčiau akcentuoti, jog kiekvienam žmogui tautos praeitis yra mažiau ar daugiau svarbi, tačiau ne visi tai parodo.  Dauguma Lietuvos rašytojų savo kūryba bandė sukelti susidomėjimą tautos praeitimi, paskatinti žmones puoselėti pagrindines vertybes, tokias kaip lietuvybės saugojimas ir tautiškumas. Tautos praeitis yra  reikšminga dėl to, kad ji yra tarsi atspirties taškas mūsų dabarties veiksmams. Jei nebūtume turėję tokios praeities, kokią turime, nebūtume tokia tauta, kokia esame.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Amžinosios vertybės lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Pasak Aušros Tamaliūnaitės,  pačios vertybės reikšmė, rodos, nebūtų tokia plati, jei šioje srityje neatsivertų labai ryški galimybė „būti savimi“ – trumpai tariant, vertybes, arba tai, kas yra svarbu, kiekvienas daugiau ar mažiau nusistato pats. Vienam žmogui nuoširdumas yra vertybė, kitas priešingai jo nevertina, o vertybe laiko visai skirtingą reiškinį, pavyzdžiui, patriotizmą. Tačiau literatūroje viskas kiek kitaip. Kūriniuose dažniausiai analizuojamos pamatinės žmogaus vertybės. Dažniausiai įvardijamos tos, kurios nekinta ir yra amžinosios ne tik literatūroje, bet ir žmogaus gyvenime. Manau, pagrindinės ir nepamainomos vertybės literatūroje būtų šeima, atjauta, atlaidumas ir tautiškumas.

           Nieko žmogui nėra brangiau už kitą žmogų. Juk žmoguje telpa tiek daug. Jis gali suteikti džiaugsmo, pagalbos, meilės, apsaugos, dėmesio ir visų kitų dvasinių dalykų. Turėti šeimą, vadinasi įprasminti savo gyvenimą ir pajusti pilnatvę. Tai didžiausias turtas žmogui ir jo pakeisti materialiomis vertybėmis tiesiog neįmanoma, nebent bandoma apgauti save patį. Todėl lietuvių literatūroje šeima ir nusakoma kaip didžiausia vertybė. Artimųjų netektis yra blogiausias dalykas, kas gali nutikti žmogui. Vienatvė, skausmas padaro gyvenimą liūdną ir bereikšmį. Tačiau netektis nebūtinai reiškia mirtį. Kartais, mamos palieka vaikus arba vaikai atstumia pasenusius tėvus. Būtent apie tokį žmogų ištikusį likimą pasakoja lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje- Jonas Biliūnas. Novelėje „Ubagas“ minimas liūdnas dviejų veikėjų gyvenimas. Tėviškėn grįžusio pasakotojo ir sūnaus išvaryto Petro Sabaliūno likimas. Jie abu jaučia vienatvę ir yra nelaimingi. Pasakotojas kenčia dėl to, kad serga. Petras Sabaliūnas jaučia didžiulį sielvartą, tačiau nieko nekaltina. Vaikai nebejaučia pagarbos tėvui atsisako ryšio, kuris juos sieja daugybę metų. Taip paminama šeimos vertybė. Anksčiau Petras Sabaliūnas- pasiturintis bitininkas, geranoriškas vaikams,  pasakotojo akimis toks ir lieka, tačiau dabar prieš save jis mato tik apleistą ubagą ieškanti savo vietos pakampiais. Net po patirtos skriaudos Sabaliūnas nieko nekaltina ir susitaiko su savo likimu. Jis vienintelis nepamina šeimos vertybių ir gailisi, kad negalės matyti anūkų, kuriuos šitaip myli. Vaikai, pamiršę viską, ką suteikė tėvas ir pasisavinę užgyventą turtą, turi gėdos išvaryti seną žmogų iš namų. Toks poelgis parodo žemą moralę ir ne tik šeimos, bet ir kitų- meilės, atjautos, supratingumo, seno žmogaus priedermės  vertybių nebuvimą. Šeima svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime. Šeima suteikia galimybę asmenybei augti bei dvasiškai tobulėti.  Todėl nevertėtų išsižadėti artimo žmogaus.

          Užjausti žmogų gali ne kiekvienas, o atleisti, susitaikyti ir neteisti tampa sunkia užduotimi įskaudintam žmogui. Atjauta ir atlaidumas yra ypač svarbios vertybės norint palaikyti žmogiškumą. Atleisti skriaudėjui reiškia būti stipriu ir teisingu žmogumi. Atlaidumas Jono Biliūno novelėse- graži žmogaus dvasingumo apraiška. Biliūno kūryba yra ypač vertinga skaitytojui. Joje keliamos moralinės ar egzistencinės problemos yra amžinosios. Jis gilinasi į veikėjų išgvenimus, analizuoja psichologines žmogaus būsenas. Novelėje „Lazda“ pasakotojo tėvas nesmerkia savo skriaudėjo- dvaro prievaizdo Dumbraucko. Jis priima jį į savo namus ir pamiršta padarytą blogį. Tėvas stengiasi suprasti ir pateisinti kitą. Toks žmogus yra dvasiškai subrendęs. Jis ne tik atleidžia, bet ir parodo pagarbą vyresniajam. Lazda tampa savotišku susitaikymo simboliu. Jį baudęs Dumbrauckas dovanoja įrankį, kuris tampa nebe skaudžiu prisiminimu, bet nauja pradžia. Tėvas atleisdamas kartu ir užjaučia Dumbraucką priglausdamas jį savo namuose. Drąsus tėvas ne tik pats dovanoja atleidimą, bet to moko ir savo vaikus. Atleidimas, tai tarsi kova su pačiu savimi, sugebėjimas suprasti ne tik savo jausmus, bet ir kito, tave įskaudinusio žmogaus. Tik atleidęs žmogus gali gyventi ramų gyvenimą, be nuoskaudų. Apie atjautą ir atlaidumą taip pat kalbėjo prozininkas Juozas Aputis. Savo kūryboje jis siekė išsaugoti dvasines vertybes, manė, kad šias vertybes būtina puoselėti paveiktame bedvasės technikos dabartiniame pasaulyje. Lietuvių literatūros tyrinėtojas Albertas Zalatorius, aptardamas Apučio novelės sako: „didžiulė simpatija kito žmogaus taurumui, mokėjimas persiimti jo kančią, pajusti jo emocijos virptelėjimą, baimė jį įskaudinti ar paniekinti, kartu nepataikaujant jam ir pačiam nevaidinant.“ Vadinasi, Aputis palaiko tradicinių vertybių puoselėjimą. Novelėje „Nesmagu, kad liekat vienas“ dviejų veikėjų susidūrimas. Vaikas ne tik pasitiki vyru, bet su juo bendradarbiauja. Novelės pabaigoje berniukas tarsi užjaučia vyrą, kad jis lieka vienas, kartodamas : „Nesmagu, kad jūs liekat vienas.“ Nors galbūt berniukas suvokia, kad jis pats liks vienas ir tas supratimas, kad juos sieja vienatvė, traukia rinktis ta pačią kelio pusę įveikti kartu. Užjausti, tolygu atleisti, nes abu veiksmai reikalauja supratimo kito žmogaus jausmams ar poelgiams. Šios vertybės ypač svarbios, nes tik jų puoselėjimas mus daro tauriais žmonėmis. Šių vertybių apraiškų gausu  literatūroje, nes per literatūrą stengiamasi paveikti žmogaus požiūrį ir padėti suprasti, kaip svarbu išlikti žmogiškam.

           Meilė tėvynei ir begalinis jos vertinimas, siekis skleisti lietuvišką žodį, noras garsinti ją visais įmanomais būdais atsiranda, dėl pagarbos, kuri jaučiama gimtajam kraštui, dėl prisiminimų ir išgyvenimų patirtų joje. Taip yra todėl, kad tėvynė, kaip ir gyvenimas, duota tik viena. Tai suprato ir daugelis lietuvių rašytojų įvairiais amžiais. Viskas prasidėjo dar XVI. a, kai buvo parašyta ir išleista pirmoji lietuviška knyga- „Katekizmas“. Ją parašęs Martynas Mažvydas padarė didžiulį darbą tautos kultūros klestėjimui. Lietuviškoji prakalba kviečia vienytis tautą, priimti jiems skirtą lietuvišką žodį. Ši knygelė yra viena pirmųjų lietuviškos literatūros paminklų, kuri tausoja mūsų tautiškumą. Vėliau į literatūrą atėjęs liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis savo poemoje „Metai“ aptaria tautiškumą, kurį sieja su dora. Jis ragina būrus nepasiduoti kitataučių daromai įtakai, neišsižadėti savo papročių ir neprarasti „Viežlybumo“ ,kuris būtinas lietuvių bendruomenei išlikti ir pasipriešinti germanizacijos poveikiui. Donelaitis tikina, kad teisingai gyvendami būrai nenutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus. Išeina, kad tautiškumas ypač svarbus ir tik jis padeda išlikti lietuvių bendruomenei nepakitusiai. Vadinasi, jis yra vertybė XVIII. a literatūroje ir gyvenime. XXa. pradžioje grožiniai kūriniai ugdė lietuvių savimonę, skiepijo tautines vertybes ir formavo lietuviškumo sampratą. Vienas to amžiaus poetų buvo Maironis, kurio poezijoje tėvynė užėmė svarbią vietą. Gausu patriotinės poezijos apraiškų, kurios pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai buvo meilė tėvynei, žavėjimasis praeitimi ir rūpinimasis dabartimi. Eilėraštyje „Vilnius (Prieš aušrą) raginama neprarasti vilties, parodomas tikėjimas mylima ir didinga tėvyne: „Laikai juk mainos: slėgė pikti,-/Nušvis kiti/Lietuvai, mūsų tėvynei.“ Tokiu būdu pabrėžiamas atsidavimas jai ir reikšmingumas. Šiam poetui tėvynė ne tik kūrybos šaltinis, bet ir be galo vertinama ir mylima vieta. Taigi tautiškumas įvairių laikotarpių literatūroje išliko vertybe, kurią reikia saugoti, puoselėti ir branginti.

Apibendrindamas mintis norėčiau pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų atsirenka vertybes, kurias puoselėja ir brangina. Lietuvių literatūroje grindžiamos pamatinės vertybės, kurios yra nepamainomos visais laikais. Šeima, tautiškumas, atjauta ir atleidimas yra tos vertybės, kurios mums padeda išlikti humaniškoms, doroms ir moralioms asmenybėms. Iš literatūros išmokti galime daug ir padaryti išvadas apie tai, kas svarbu gyvenime- nesunku. Literatūra skiepija teisingas vertybes. Ar žmogui jos svarbios atsirenkama individualiai. Tiems, kas supranta teisingą kelią, lengva suprasti ir tai, kad amžina, išlieka amžinu ne tik knygų puslapiuose, bet ir žmonių mintyse ir gyvenime. lsdpriorit


Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Už ką atsakingas žmogus? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Už ką atsakingas žmogus?

Atsakomybė – be galo svarbi žmogaus gyvenimo sudedamoji dalis, kadangi, ko gero, kiekvienas žmogus yra už kažką atsakingas. Kiekvienas iš mūsų turime teisę rinktis ir už savo veiksmus esame atsakingi patys. Tačiau tam tikrų aplinkybių sūkuryje ne retai žmogus būna priverstas elgtis priešingai, nei pats to nori, nusižengti doroviniams, pareiginiams bei teisiniams reikalavimams. Tačiau, kad ir ką bepasirinktum, visuomet turėsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Taigi, už ką yra atsakingas žmogus ir ar mes patys esame atsakingi už savo veiksmus?

Vienas atsakomybės bei pareigos aspektų yra įsipareigojimas tėvynei. Mylėdami savo tėvynę žmonės jaučiasi jai atsakingi ir įsipareigoją ją ginti, puoselėti, dirbti dėl jos. Pareiga dirbti Lietuvai visais laikais buvo viena svarbiausia vertybių. Apie tai privertė susimąstyti lietuvių rašytoja, pedagogė, vertėja, labdarė, krikščioniškųjų vertybių puoselėtoja Šatrijos Ragana, kuri savo kūrinyje „Sename dvare“ atskleidžia tautybės svarbą kiekvienam lietuviui. Pagrindinė kūrinio veikėja Mamatė – dvaro ponia, trijų vaikų motina, vargšų globėja, mokytoja, patarėja, labai subtilios dvasios moteris. Nors ji ir buvo užauklėta lenkų kalbą, bet vis tiek ji myli lietuvių kalbą. Aplinkiniai ją gerbia už jos didžiulius nuopelnus, gerą širdį, rūpestį, nuoširdumą. Jos nuomonė, lietuvių kalbą tokia senutė, amžių pelėsiais apaugusi, miela. Jos garsuose, rodos girdi šventą girių ošimą, jaučia kvapų šventų žolių, deginamų dievams amžinojoje ugnyje. Mamatė myli lietuviškas dainas, pilnas poezijos, ašarų bei ilgesio. Ji nori, kad jos vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo. Dėl to jis stengiasi, kad jos vaikai kuo daugiau girdėtų bei mokėtų dainuoti lietuviškas pasakas, padavimus, dainas. Mamatė mano, jog jei žmogus nepasisavins visa tai, būdamas vaiku, tai vaikas ir liks svetimtautis, todėl ji ir moko  juos nuo pat mažens, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki ir labai varginanti tarnystė. Vis dėl to Mamatė yra per daug rūpestinga ir atlaidi šiame apgaulių pilname pasaulyje. Bando iniciuoti lietuvių kalbos mokymo būrelį darbininkų vaikams, tačiau sulaukia pasipriešinimo iš kitų bajorų. Daug autobiografinių detalių turinti apysaka atspindi ir pačios Šatrijos Raganos auklėjimą. Rašytoja, nors ir augo dvarininkų šeimoje, buvo auklėjama krikščioniškų vertybių pagrindu : rūpintis silpnesniais, globoti skurstančius. Kiekvienas mes privalome įsipareigoti savo tėvynei ją mylėti, neišsižadėti savo tautybės, kuo daugiau vartoti savo gimtąją kalbą, nes tai yra mūsų pareiga, kurią kiekvienas tikras lietuvis turi atlikti.

Dar vienas aspektas už ką yra žmogus atsakingas, tai yra už žmogiškumo jausmą. Žmogiškumas – savičiausia žmogaus vertybė. Didelę įtaką žmogaus elgesiui turi mus supanti aplinka, kaip su juo elgiamasi. Būtent apie tai rašė Lietuvos poetas, dramaturgas, prozininkas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas – Balys Sruoga, savo parašytoje memuarinėje knygoje „Dievų miškas“ atskleidžia savo išgyvenimus nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje. „Dievų miškas“ – pavadintas ironiškai, nes kadaise buvo gražus kraštovaizdis, o kaip pasityčiojimas įkuriamas lageris. Toje vietoje kerta miškus, grožis nublanksta. Štuthofo koncentracijos stovykloje nėra jokių moralės normų. Išgyvena tik stiprią valią turintys žmonės. Žmogus yra nuolat mušamas be jokios priežasties. Gali nužudyti žmogų ir neprisiimti jokios atsakomybės. Vyrauja gyvuliški instinktai. Žmogus bando tik išlikti. Stovykloje buvo įvairių nusikaltimo padarinių, tačiau lageryje uždaromi nekalti žmonės, pavyzdžiui, pats autorius Balys Sruoga buvo uždarytas už tai, kad skatino studentų patriotiškumą. Jie uždaromi tam, kad įrodytų, jog politinis nusikaltimas yra toks pat kriminalinis. Mirtis lageryje tampa kasdienybė. Bijoma tik fizinių kančių. Karas, lageriai, nuolatinė akistata su mirtimi – iškreipia vertybes, papročius, keičiasi ir pačio žmogaus mąstysena. Jei žmogus lagerio realybę vertintų ramiai, vargu ar būtų išlikęs. Vienintelis būdas išgyventi – juokas. Pirmiausia – iš savęs ir savo beviltiškos padėties. Juoktis iš skaudžių dalykų galima tik labai subtiliai, negalima peržengti ribos, o subtiliai juokauti labai sunku, bet Sruogai pavyksta tai padaryti, todėl pavyksta ir išgyventi. Taigi, kad ir kas beatsitiktų, žmogus visada turi išlikti žmogumi. Atsidūręs tokioje situacijoje privalo išlikti stiprus ir kovoti už save, nes tik toks kovojimas žmogui padeda išlaikyti žmogiškumo jausmą savyje.

Kartais pats žmogus nesirenka, bet vis dėl to jaučiasi atsakingas už savo veiksmus. Manau, kad kiekvienas mes turime atsakyti už tai ką padarėme. Žmogaus pasirinkimas dažnai priklauso ne tik nuo jo, bet ir kitų. Didelę įtaką pasirinkimui daro draugai, šeima, artimieji. Artimųjų įtaką žmogaus pasirinkimui aprašoma XX amžiaus lietuvių rašytojo Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“. Romano pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris į kunigystę stoja ne savo noru, jį pastūmėjo tėvai. Tačiau veikėjas vis tiek jaučiasi atsakingas, kad ir ne savo noru priimtą sprendimą, bet stengiasi būti uoliu bei sąžiningu, doru kunigu, atsispiria jį slegiančiomis pagundomis, priima skaistybės įžadus. Romane parodoma, jog kartais artimųjų įtaka žmogui būna žalinga: paklusęs tėvų norams, Liudas praranda įkvėpimą kurti bei jaučiasi nelaimingas. Siekdamas ištaisyti neteisingą, kitų primestą pasirinkimą, žmogus turėtų pradėti pats kurti savo gyvenimą, pats rinktis, kaip jam iš tikrųjų reikia elgtis, atsižvelgdamas į patį save ir savo poreikius. Būtent taip ir pasielgia Liudas Vasaris, po daugelio metų dvejonių, atsisakė savo, kaip kunigo pareigų ir išstojo iš kunigų seminarijos. Tai parodo, jog žmogui svarbu jaustis atsakingam už savo veiksmus, net jei šie buvo primesti kitų valia, o jei pasirinkimas netenkina, reikia jį keisti.

Taigi, apibendrindamas galėčiau drąsiai teigti, kad kiekvienas lietuvis privalo įsipareigoti savo tėvynei, stengtis dėl jos, mylėti, nes kiekvienas mylintis tėvynę žmogus turi jausti atsakingumą, pareigą ja rūpintis. Taip pat turi atsakyti už savo veiksmus. O esant ribinėse situacijose stengtis išlaikyti žmogiškumo jausmą – kovoti ir niekada nepasiduoti.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Kūryba gimsta iš kančios (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kūryba gimsta iš kančios

(Balys Sruoga ir Antanas Škėma)

Kūryba yra būdas išreikšti savo mintis ir jausmus, aprašyti ir kitiems žmonėms perduoti žinias, savo gyvenimo patirtį. Dažnas spėlioja, iš kur atsiranda tas noras kurti, kas įkvėpia rašytoją. Retai kada kūryba kyla iš ramios, savimi pasitikinčios ir laimingos asmenybės, kuriai gyvenime nieko netrūksta. Tikrieji kūriniai dažniausiai gimsta iš širdgėlos, iš nepasitenkinimo, iš pykčio ir nesugebėjimo prisitaikyti prie esamos sistemos, prie socialinių susitarimų, prie to, ką ir kaip vertina visuomenė. Todėl, mano manymu, kūryba be kančios yra sunkiai įsivaizduojama. Kyla klausimas – kuo kūryba yra susijusi su kančia? Kančia padeda žmogui, kaip menininkui, atsiskleisti. Daugeliui žmonių, kurie pasirinko menininko – rašytojo – kelią, kančia yra vienas ir pagrindinių kūrybos šaltinių. Ji pati savaime yra kaip stimulas kūrybai. Šiandieną savo kalboje pristatysiu du lietuvių rašytojus bei jų žymiausius kūrinius, bandysiu paaiškinti jų kančią. Remsiuosi Baliu Sruoga ir jo memuarine knyga „Dievų miškas“ bei Antanu Škėma ir jo romanu „Balta drobulė“.

XX a. vidurys Lietuvai buvo ypatingai skaudus – antrasis pasaulinis karas ir žiaurūs, nepateisinami lietuvių trėmimai į nacių koncentracijos stovyklas. Taip jau atsitiko, jog tarp tremiamų lietuvių inteligentų atsidūrė ir rašytojas Balys Sruoga. Visas kančias, kurias patyrė Štuthofo koncentracijos stovykloje, jis aprašė memuarų knygoje „Dievų miškas“. Turbūt net neverta pasakoti koks blogis yra koncentracijos stovykla. Tai vieta, kur nebesvarbu gyvensi tu ar mirsi: „Šiandien tu, aš rytoj“. Tai vieta, sunaikinanti gyvenimo prasmę, laimę ir visą likusį žmoniškumą. Svarbiausias šio kūrinio akcentas, girdimas beveik kiekviename sakinyje yra sarkazmas ir ironija. Atrodo, kad autorius šaiposi iš kiekvieno pareigūno ar budelio, iš kiekvieno skausmo ir ligos, iš kiekvieno kankinimo būdo, iš kiekvieno nutikimo. Sruoga sugeba sarkastiškai pasijuokti iš pasipūtėlių, girtuoklių bet žiaurių SS viršininkų, iš visiškos netvarkos lagerio įstaigose, kuri aklai leidžia plėšikavimą ir įvairius kitus nusikaltimus. Šituos Balio Sruogos juokus dar galima suprasti. Bet rašytojas juokiasi ir iš ligoninėse vykstančių žmogžudysčių, iš numirėlių nešimo krematoriumo link, iš utėlių ,,miegamajame“, iš žaizdų ir choleros ar šiltinės epidemijos. Netgi susidaro iliuzija, kad jis juokiasi iš savų mirties ar žydžių naikinimo. Rodos, jo ničniekas nebaugina. Visą šią siaubingą ir nesuprantamą ironiją galima gana nesudėtingai paaiškinti. Sarkazmas yra Balio Sruogos savisauga. Lyg uždanga, neleidžianti išlysti tikriesiems jausmams. Ji gaubia Balio Sruogos mirties baimę, tėvynės ir šeimos ilgesį, šleikštulį, kurį sukelia gyvenimo sąlygos. Visa tai rašytojas kuo puikiausiai paslepia po sarkazmo šydu. Pasak Sruogos, tai „skydas, kuriuo prisidengiau nuo mirties pavojaus“. Visgi, nors visų šių širdį kamuojančių jausmų Sruoga neaprašo, tai nereiškia, jog jis nejaučia kančios. Savaime aišku, jog iš tiesų viduje jis labai stipriai kenčia. Ir rašymas, kuriame naudojamas ryškus ironijos prieskonis, jam yra vienintelis likęs išsigelbėjimas nuo dvasinės, o vėliau galbūt ir fizinės mirties. Kūryba liko vieninteliu ramščiu, palaikiusiu Balio Sruogos gyvastį.

Tuo pat metu, XX a. viduryje, kol vienus lietuvius trėmė į nacių koncentracijos stovyklas (kaip aptartąjį Balį Sruogą), kiti lietuviai patys, vardan saugumo, emigravo į tolimus kraštus, kuriuose jų nepasiektų nei naciai, nei visos kitos Europos blogybės, ištikusios po Antrojo pasaulinio karo. Sunki emigranto dalia teko ir moderniajam prozininkui bei dramaturgui Antanui Škėmai. Jis pasitraukė į Vakarus, kur už Atlanto menininkui teko dirbti įvairius fizinius darbus – nuo fabriko darbininko iki lifto patarnautojo. Ši veikla buvo visiškai ne tai, ko jam iš tiesų reikėjo, ne tai, dėl ko stipriau plakė jo širdis. Visgi, nepaisant visko, Škėma nepamiršo savo meniškos prigimties, užsiėmė teatro veikla, dalyvavo kūltūriniuose sambūviuose, ir, žinoma, daug rašė. Jo kūryba autobiografiška. Būdamas jautrus ir nervingas rašytojas pats skaudžiai išgyveno aplinkos priešiškumą, dažnai jautėsi prislėgtas, kartais net suabejodavo savo talentu. Jo kūryba sunkiai skynėsi kelią į skaitytoją, sukeldavo daug ginčų tarp kritikų, dėl neva per didelio sudėtingumo ar erotinio atvirumo. Per neilgą kūrybinį laikotarpį A. Škėma sukūrė kelis novelių rinkinius, keletą dramų. Vis dėlto, žymiausias Antanto Škėmos kūrinys – psichologinis romanas „Balta drobulė“, kuriame per pagrindinį veikėją Antaną Garšvą atsispindi ir daugelis paties rašytojo gyvenimo elementų. Garšva – vienišas poetas, išeivis, emigrantas JAV, dirbantis keltuvininku didžiuliame Niujorko viešbutyje. Emigranto padėtis nėra palanki jo asmenybei, neatitinka dvasinio turinio ir interesų. A. Škėmos žmogus labai daug kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramos ir amžinybės. Kančia Antanui Garšvai – dvasinio tobulumo ženklas: „Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas.“ Romanas „Balta drobulė“ – tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas, ir modernaus žmogaus savijautos – vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio – negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę. Mano nuomone, romanas „Balta drobulė“ yra knyga, liudijanti Antano Škėmos emigranto, beprasmiško gyvenimo kančią, iš kurios ji ir gimė.

Taigi, galima teigti, jog iš tiesų kurti labiausiai skatina kančia, geriausi kūriniai gimsta būtent iš patirtos kančios. Pristačius du, bene geriausius lietuvių literatūros rašytojus ir jų šedevrus, tik dar labiau patvirtintinamas šis teiginys. Tiek Balys Sruoga, ištremtas į nacių koncentracijos stovyklą, tiek Antanas Škėma, emigravęs į Vakarus ir taip suvaržęs savo menišką asmenybę, rašė dėl kamavusios nuolatinės kančios, kurią išgyventi ir palengvinti padėjo kūryba.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Už ką atsakingas žmogus? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Už ką atsakingas žmogus?

Atsakomybė – be galo svarbi žmogaus gyvenimo sudedamoji dalis, kadangi, ko gero, kiekvienas žmogus yra už kažką atsakingas. Kiekvienas iš mūsų turime teisę rinktis ir už savo veiksmus esame atsakingi patys. Tačiau tam tikrų aplinkybių sukūryje ne retai žmogus būna priverstas elgtis priešingai, nei pats to nori, nusižengti doroviniams, pareiginiams bei teisiniems reikalavimams. Tačiau, kad ir ką bepasirinktum, visuomet turėsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Taigi, už ką yra atsakingas žmogus ir ar esame atsakingi už savo veiksmus?

Vienas atsakomybės bei pareigos aspektų yra įsipareigojimas tėvynei. Mylėdami savo tėvynę žmonės jaučiasi jai atsakingi ir įsipareigoją ją ginti, puoselėti, dirbti dėl jos. Pareiga dirbti Lietuvai visais laikais buvo viena svarbiausia vertybių. Apie tai privertė susimąstyti lietuvių rašytoja, pedagogė, vertėja, labdarė, krikščioniškųjų vertybių puoselėtoja Šatrijos Ragana, kuri  savo kūrinyje „Vincas Stonis“ sužino, kad didelė „nuodėmė apleisti savo tėvynę ir eiti į svetimą šalį dėl to, kad geriau valgyti duoda“. Paprastų valstiečių vaikas sugeba pats parašyti laišką tėvui ir atsisakyti kvietimo apsigyveti Amerikoje. Pats vyras, sujaudintas sūnaus poelgio, daugiau niekada neprašo šeimynos emigruoti ir pats grįžta į Lietuvą. Kitame kūrinyje „Sename dvare“, rašoma, kad kūrinio veikėja – Irutė,paaukojusi savo gražiausią suknelę beturtės draugės laidotuvėms. Mergaitė sugeba taip kilniaširdiškai pasielgti, nes šeimoje mato motinos pavyzdį. Mamatė Marija – vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, patarėja. Dvaro ponia padeda knygnešiui Levanardai, užjaučia varganą žydą prekiautoją, siunčia vaikus su dovanomis pas vienišą bobutę. Subtilios dvasios moteris yra savo vaikų bičiulė ir kartu auklėtoja, iš lėto, atsargiai per gamtos, tėvynės, Dievo meilę, per muziką ir knygą kreipianti juos į aukštus žmoniškumo idealus. Atkakliai savo vaikų auklėjimu rūpinasi ir mamatė. Atžaloms stengiasi įdiegti krikščioniškas dorybes (atjautą, supratingumą, gailestį), tėvynės meilę. Šalia gyvenančiai vargingai Kasperų šeimai neša duonos, pyrago, rūpinasi sergančiais kaimiečių vaikais. Galbūt mamatės altruistinis elgesys paskatina ir Irusią savo geriausią „jupelę“ atiduoti mirusiai Kazelei. Nors ir būdama dvaro ponia, mamatė priešinasi bajorų lenkėjimui, vaikus moko žemaitiškų dainų, pasakų, nes „jei žmogus nepasisavins visa tai tebebūdamas vaiku, jis visuomet bus lyg svetimtautis“. Bando iniciuoti lietuvių kalbos mokymo būrelį darbininkų vaikams, tačiau sulaukia pasipriešinimo iš kitų bajorų. Daug autobiografinių detalių turinti apysaka atspindi ir pačios Šatrijos Raganos auklėjimą. Rašytoja, nors ir augo dvarininkų šeimoje, buvo auklėjama krikščioniškų vertybių pagrindu : rūpintis silpnesniais, globoti skurstančius. Taigi, kiekvienas mes privalome įsipareigoti savo tėvynei ją mylėti, nes tai yra mūsų pareiga, kurią kviekvienas tikras lietuvis turi ją atlikti.

Dažnai mes pasirenkame patys, bet už savo veiksmus nenorime prisiimti atsakomybės. Tai yra paplitę šiuolaikinėje visuomenėje turbūt dėl to, nes mes turime per daug laisvės rinktis ir nebepajėgiame už viską atsakyti. Tačiau yra atvejų, kai klaidingas pasirinkimas atliekamas dėl neaiškių išskaičiavimų ar tiesiog nežinojimo, ko nori. Apie tai savo kūrinyje rašė XX a. Lietuvos poetas ir prozininkas, dramaturgas Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ aprašė du kunigus: Platūną ir Stripaitį. Jie dirbo be pašaukimo, jų parapijos bažnyčia buvo apleista, voratinkliais apaugus, o visos šventosios apeigos vykdavo neįtikinai greitai ir atsainiai. Platūnui svarbiausia buvo jo ūkis, šiam reikalui jis atiduodavo visas savo jėgas ir pastangas. Kunigas Stripaitis užsiiminėjo politika ir verslu, buvo atsakingas už kooperatyvo parduotuvę. Man atrodo, kad tai yra kunigų vardo teršimas. Šie du veikėjai, manau, turėtų atsisakyti kunigystės ir užsiiminėti vien tik ta veikla, kuri jiems yra maloni, nes taip jie apgaudinėja tikinčiuosius ir save, o dėl to jokios atsakomybės neprisiima. Kitas kūrinio veikėjas Liudas Vasaris, kuriam nuo buvo mažens sakoma , kad jis bus kunigas, daugiau jis niekam tikęs. Jis užaugęs tokioj aplinkoj ir nenorėdamas nuvilti tėvų įstojo į kunigų seminariją. Vasariui buvo nelengva, tačiau jis paisė visų savo pareigybių, nors jautė ne kunigo, o  poeto pašaukimą. Vaikinas negalėjo atsisakyti kunigystės vien dėl artimųjų, bet jis lengvai ir nepasidavė. Vieną žiemą jis nusprendė ieškoti savo tikėjimo, metė rašyti dienoraštį, eilėraščius,  skaitė tik religinę literatūrą ir užsisklendė savyje. Jis buvo vienas iš uoliausių klierikų tuo metu, tačiau tikėjimo Vasaris neatrado. Mano nuomone, vaikino atsakingumas buvo reikalingas, nes nepabandęs atiduoti viso savęs kam nors, tu nesužinosi, ar tai skirta tau. Pasirodo, kartais mes ir negalime pasirinkti, bet atsakyti už savo veiksmus mes turime pasistengti.

Taigi, apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad kiekvienas lietuvis privalo įsipareigoti savo tėvynei, stengtis dėl jos, mylėti, nes kiekvienas mylintis tėvynę žmogus turi jausti atsakingumą, pareigą ja rūpintis, ir turi būti atsakingas už mūsų tautos ateitį.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos: