Daug kas sunkiai suvokia, kada skirti ar neskirti lyginamuosius posakius.
Lyginamieji posakiai, neturintys tarinio, kableliais neskiriami, pvz.: Taisyk žodžiui vietą kaip svečiui patalą. Mantas kaip ant sparnų išlėkė į gatvę. Vėjas sniegu lyg baltais patalais apklojo ežerą. Jausmai tarsi bangos virpino širdį. Ko dejuoji it dantį geliamas? (Rusų kalboje tokie posakiai skiriami; prieš keletą dešimtmečių mokyklinis lietuvių kalbos vadovėlis juos irgi reikalavo skirti, todėl ir dabar daug kas be reikalo skiria – rašo: Taisyk žodžiui vietą, kaip svečiui patalą. Mantas, kaip ant sparnų, išlėkė į gatvę. Vėjas sniegu, lyg baltais patalais, apklojo ežerą. Jausmai, tarsi bangos, virpino širdį. Ko dejuoji, it dantį geliamas?)
Tačiau lyginamieji posakiai, turintys tarinį (kitaip sakant, einantys sudėtinio sakinio šalutiniu dėmeniu), yra skiriami, pvz.: Mes kovojom, kaip mūsų protėviai kovojo. Jie viską padarė taip, kaip buvo sutarę. Ir įžengė su šypsena mama, lyg saulė danguje nušvito. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti. (Negerai: Mes kovojom kaip mūsų protėviai kovojo. Jie viską padarė taip kaip buvo sutarę. Ir įžengė su šypsena mama lyg saulė danguje nušvito. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje tartum oro ėmė trūkti; paskutiniuose dviejuose sakiniuose prieš lyg ir tartum būtų įmanomas ir brūkšnys.)
