Tolerancija (lot. tolerare – iškęsti, pakelti) reiškia pakantumą bei tam tikrą pagarbą kitaip mąstančiajam, nebūtinai pritariant jo nuomonei. Paprastai skiriamos dvi tolerancijos rūšys: formalioji tolerancija – tai pakantumas kito nuomonei bei religijos formai, nepritariant jų turiniui, bei turinio tolerancija (didesnis ar mažesnis) pripažinimas ir pritarimas kitų žmonių nuomonei arba religijai.
Jau antikos laikais buvo diskutuojama, ar absoliuti tiesa nepanaikina bet kokios tolerancijos. I?III amžiuje krikščionybė kovojo su valstybine religija dėl pripažinimo, bet kai IV amžiuje pati tapo valstybine religija, ji labai žiauriai elgėsi su netikinčiais bei eretikais. Savo epogėjų netolerancija pasiekė XIII amžiuje vykdant inkviziciją. Tik humanizmo bei reformacijos epochoje įvyko lūžis. Martinas Lutheris (1481–1546), kuris pirmasis nusakė vokiškąją tolerancijos sąvoką, pabrėžė, kad su eretikais reikia kovoti ne ugnimi, o raštais. Po to kilusiuose konfesiniuose karuose ir kuriantis evangelikų Bažnyčiai įvairiose šalyse buvo įtvirtintas formaliosios tolerancijos pripažinimas. Naujesni Bažnyčios istorijos tyrimai rodo, kad tikėjimo klausimuose tolerancija yra ne anglų filosofijos ar prancūzų revoliucijos laimėjimas, o daugiau reformacijos metu kovojusių krikščionybės šalininkų pasiekimas. Ypač reikia pažymėti anglą Johną Foxą (1517–1587), kuris dėl savo religinių įsitikinimų atkakliai kovojo su mirties bausme.
Straipsnis (samprotavimui mokyti):
