Kovo 31-oji Lietuvos pedagogikos istorijoje turėtų palikti ženklą – tądien žengtas žingsnis į visos Lietuvos mokytojų atgimimą. Manome, kad „Dialogas“ (Nr. 13) visiškai be reikalo suabejojo renginio pavadinimo „Visos Lietuvos mokytojų suvažiavimas“ tikslumu.
Esmė ta, kad organizatoriai – keturios mokytojus vienijančios profesinės sąjungos (LMPS, LŠDPS, KŠDPS bei „Sandrauga“) visą laiką skelbė, jog tai ne profsąjungų, o visų Lietuvos mokytojų suvažiavimas. Suvažiavimas vadovavosi demokratizmo principu – nebuvo jokio atstovavimo, todėl nebuvo delegatų, o buvo tik dalyviai. Pedagogai registravosi, o ir iš anksto neužsiregistravę rinkosi į suvažiavimą iš visos Lietuvos visiškai laisva valia ir savo noru. Be to, skelbėme, kad esame atviri bendravimui ir bendradarbiavimui. Taigi, jeigu kas nors dėl vienokių ar kitokių priežasčių ir nemato reikalo bendradarbiauti, tai yra jų pasirinkimas.
Manau, kad tikslą pasiekėme. Sensacijos, kurios tikėjosi apžvalgininkas Vytautas Strazdas, nebuvo, tačiau mes sensacijų ir nesiekėme, nes pakvietėme kolegas išsikalbėti paprastai, šeimyniškai.
Suvažiavimo dalyvių skaičius ir tai, kad nemaža dalis buvo neasocijuotų, t. y. profsąjungoms nepriklausančių, pedagogų, parodė, kad jis buvo reikalingas. Tarp dalyvių buvo ir ugdymo įstaigų vadovų, kuriems tikriausiai labiau negu kitiems kolegoms rūpi švietimo realybė.
Tai, kad pranešimai buvo pertraukiami plojimų ir net atsistojimų, patvirtino, kad eita teisingu keliu. Manau, ne kiekvieno suvažiavimo pranešimai sulaukia tokio dėmesio: klausytojai būriais ėjo klausti, ar pranešimų tekstai bus kur nors publikuojami, ir prašė, jei įmanoma, atsiųsti elektronines jų versijas. Tai paneigia LŠPS atstovo gerb. R.Turonio prognozes, kad „eilinį kartą bus verkšlenama, kaip viskas yra blogai“ („Dialogas“, Nr. 13).
Na, o tai, kad švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, liaudiškai sakant, „pabėgo“ neva į studentų renginį, o viceministras Vaidas Bacys visai nepasirodė suvažiavime, parodė ne tik visišką ministro nepagarbą mokytojams, bet ir tikrąjį jo veidą bei visos ŠMM poziciją mokytojų atžvilgiu.
Informacija apie būsimą suvažiavimą pradėta skelbti prieš trejetą mėnesių. Dėl pranešimo su ministru buvo tartasi asmeniškai, ir tada jis nė puse žodžio neužsiminė apie tai, jog tą dieną turės ir kitų planų. Be to, mes susirinkome ne kažko reikalauti, o ieškoti dialogo, kad ministras ne iš PS lyderių, o iš pačių mokytojų išgirstų, kur ir ką labiausiai skauda.
Tai, kad ministras savo pranešimo deklaracijomis neužliūliavo suvažiavimo dalyvių, o sulaukė audringos reakcijos, akivaizdžiai patvirtino, kad pedagogai atgimsta, nes jiems nusibodo būti valdžios pastumdėliais.
Suvažiavimo dalyvių vardu dėkojame LR Prezidentės vyriausiajai patarėjai Virginijai Būdienei, Seimo nariams Vidai Marijai Čigriejienei bei Rytui Kupčinskui, kurie ne tik pasveikino suvažiavimo dalyvius LR Prezidentės vardu ir įteikė LR Seimo Pirmininkės gerb. Irenos Degutienės sveikinimą, bet ir turėjo kantrybės bei pagarbos išbūti iki paskutinio suvažiavimo akordo. Taip pat esame dėkingi ir Seimo nariui Gintarui Songailai už tai, kad rado laiko nuoširdžiai pasveikinti susirinkusiuosius.
Dėl to, kad suvažiavimas pasigedo net ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto dėmesio, nes nesiteikė atvykti ne tik nė vienas komiteto atstovas, bet ir komiteto pirmininkas gerb. Valentinas Stundys, fiasko patyrė patys valdantieji, nes savo abejingumu jie pažemino ne mokytojus, o patys save.
Daugiau kaip prieš šimtmetį užrašyta P.Višinskio mintis „Tiesa ir mokslas – tai mūsų galybė“, tapusi šio suvažiavimo šūkiu, parodė, kas yra kas, o akivaizdi tiesa suteikė jėgų, todėl iš diskusijose kalbėjusių pedagogų lūpų vis drąsiau sklido mintys apie susitelkimą.
Dabar laukiame su Seimo Pirmininke gerb. I.Degutiene suderinto suvažiavimo iškeltų problemų aptarimo, įvyksiančio balandžio 5 d., jo metu Pirmininkei ir kitų institucijų atstovams įteiksime suvažiavimo rezoliucijas.
Jūratė VOLOSKEVIČIENĖ, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė
Straipsnis „Dialoge”: Tikslą pasiekėme
