Indrė Skablauskaitė
Lietuvininkais dabar vadinami visi buvę Mažosios Lietuvos gyventojai lietuviai. Seniausiais laikais šis pavadinimas vartotas visiems lietuviams pavadinti. Germanizacijos metu M.Lietuvoje lietuvininkais imta vadinti tuos, kurie buvo patriotiškai nusiteikę, susipratę, tie kurie nepasidavė vokietinimui, o aktyviai kovojo už lietuvių kalbos ir kultūros išsaugojimą. Tuo metu buvęs ir vokietininkų pavadinimas – skirtas vadinti tiems, kurie veikė ir mąstė provokiškai.
O mes ir vėl keliaujame po savą kraštą, nes čia, kur iki krikšto prie kūdikio lopšio visuomet dega žiburys, kur vakarais, sutemus vaikšto laumės, o kiekviena save gerbianti moteris moka burti ir vyrus užkerėti – buvęs kitoks, stebuklingas ir nuostabus pasaulis…
Minėjome, jog seniausių žinių, bylojančių apie lietuvininkų buitį, gyvenimą ir papročius esti visokių. Įvairiataučiai tyrinėtojai, metraštininkai dažnai apie šišioniškius atsiliepdavę neigiamai. Bet šių pastebėjimų nereikėtų vertinti rimtai, mat keliautojai dažnu atveju kaip neginčytiną faktą naudodavo etniniuose paribiuose gyvenusių žmonių pasakojimus ir anekdotus. O kaip kitaip būtų galima interpretuoti, jog „visi Kuršių marių pakrantės ruožo gyventojai nuo Labguvos iki Klaipėdos perdėm yra lietuviai – liaudies kalba jie vadinami kuršiais – ir dėl savo papročių, polinkių bei gyvenimo būdo pagrįstai turi blogą vardą. Jų gyvenamieji butai purvini, žmonės nešvarūs, tinginiai, šiurkštūs ir įžūlūs“. Pasakojama, kad šventadieniais jie nesrebia degtinės šaukštais, kaip esą būna kitoje Lietuvos dalyje, bet čia mėgstama sriuba, kuri daroma iš degtinės ir sirupo mišinio pritrupinant duonos… Pridedama, jog lietuvininkai mėgsta bylinėtis, tad Klaipėdos, Labguvos ir Šilutės teismuose visuomet esti nesibaigiančių bylų…
Kiti Mažosios Lietuvos vietovių aprašymai dvelkia mistika ir paslaptimi. Pasakojama, kad geriau gyvena žvejai, įsikūrę Gyventėj, Gilijoj, Tovėj, Įsėj ir Karklėj. Tuose dideliuose kaimuose viską supa vandenys, ten net mokykloje, klebonijoje, bažnyčioje kvepia žuvimis.
Šilutės apskrityje esantis Ventainės girininkija garsėja medžiojamaisiais žvėrimis. Čia „jauni alksnynai kaitaliojasi su pievomis…“ Pasakojama ir apie Skirvytėlę, apie vietą, kur gegužės pradžioje pasirodo lašišos.
Moterys geba joti, dirbti įvairius vyriškus darbus ir visada dėvi nuostabius rūbus
Ir visgi, krašte, kur be laumių gyvenę barzdukai, skraidę ir turtus nešę aitvarai, daugiausia kalbėta apie moteris.
Jog čia, Mažojoje Lietuvoje, gyvenusios moterys buvusios tvirtos ir sveikos, dirbusios lygiai su vyrais, mini seniausi raštai: „Lietuvininkų moterys dirba visokius darbus iki gimdymo valandos. Neretai atsitinka, jog kūdikis ateina į pasaulį, kai nėra šalia kitos moters. Pagimdžiusi kūdikį moteris paprastai grįžta prie savo darbų, ir iš daugelio šimtų gimdyvių nepasitaiko nei vienos, kuri dėl to turėtų gulėti…“
Visos lietuvininkų moterys mokančios kerėti, raganauti. Taip nuo jų raganavimo dažnas yra netekęs guvulio arba gavęs kitokios žalos. Visos garsėjo kaip geros darbininkės, mat mokėjo išausti ploniausias linų drobes, nerti puikiausius „pinikus“, nusimegzti gražiausių pirštinių. „Moterys dirba kartais sunkiau už vyrus, padeda jiems laukuose darbuose, jaujoj, prie irklų ir žvejybos, jos aria ir akėja, veža javus ir kapoja malkas“. Prie vandens augusios žvejų mergelės nemokėjo austi, verpti, staklių taisyti, bet jos kuo puikiausiai sugebėjo laive sėdėti, jį žėgliuoti (irkluoti), bures, tinklus taisyti…
Užsimenama, kad lietuvininkės buvo nejautrios kaitrai ir šalčiui, todėl savo vaikus nuo mažų dienų pratino prie kieto gyvenimo. „Sako, kai kūdikis būna dviejų trijų dienų – duoda jam paragaut degtinės“.
Moterys visos buvusios ne tik „dailaus stoto“, bet ir „taurios laikysenos“. „Gyvenimo pilnio ir linksmybės kupinas jaunas mergaites tiek džiaugsme, tiek skausme gaubia švelni melancholija, teikianti joms dar daugiau žavumo“. Visos Mažosios Lietuvos krašto moterys buvo puikios jojikės. Jodavo vyriškai. Raitos, būreliais jos vykdavo į miestą, bažnyčią, turgų. „…Joja į lauką, į bažnyčią, aplankyti kaimyno ar į miestą. Joja taip pat moterys, kai tik gauna progą, ypač anapus Nemuno. Turgaus dieną matai jaunas ir senas moteris, pulkeliais jojančias į miestą; gabenamus parduoti produktus jos susidėjusios už savęs, ir taip apsikrovusios, būtent apsipirkusios visokių prekių, risčia parjoja namo.“
Sakoma, jog dėl tvarkos, moterys esančios per vidurį tarp vokiečių ir slavų, ne tokios netvarkingos ir apsileidusios kaip mozūrai, bet ir ne tokios švarios ir ūkiškos, kaip vokiečiai, „o kadangi vokiečių pavyzdys ir vokiečių įtaka vis daugiau visiokeropai juos veikia, tai tas lietuvininkus verčia regimai vis daugiau pamėgti tvarką ir švarą“.
Moterys mokėjusios būti rimtos ir tylios, bet būtinai „…protingos, šaltai apskaičiuojančios ir blaiviai mąstančios“. Jos visos geros motinos. Labai gražios, jų plaukai supinti į dvi dailias kasas, kurios moterims teikia nepaprastą žavumą, tokiai šukuosenai nekenkia nei vėtra, nei vėjas, net smarkiausias šokis nieko nepadaro. Moterų apranga, jų plaukų dėjimas „kinta kone kiekvienoje parapijoje“. Bet ištekėjusios merginos pindavosi plačias, 10-18 pluoštų, kasas ir susidėdavo jas apie galvą žiedo pavidalu. Tos, kurioms taip nepavykdavo, į savo kasas įpindavo margų šilkinių kaspinų, kurie laisvai plaikstydavosi nugaroje. Tos, kurios ištekėjusios – galvą gaubdavosi skarele, išsiskirti turėdavusios ir „puolusios“ merginos – jom nevalia pinti kasų, reikdavę ryšėti skarą, nešioti kepurę.
Vyrai reikalus antspauduoja „šnapsu“
Vyrai kitokie, jie šventadieniais mėgdavę į karčemas užsukti, ten būtinai turėdavę išgerti, mat „negėręs būtų lyg nebuvęs mieste, tai, žinia, jam raganos šoka akyse. Derybas ir svarbiausius sandorius, kuriuos derėdavo spręsti stipriajai lyčiai, vesdavo prie degtinės. Joks reikalas nesutariamas be jos, kiekvieną sutartį turi užantspauduoti šnapsas. Ko beprašytum iš lietuvininko, jis viską padarys veikiau už degtinę, negu už pinigus….“
Jauni vaikinai puikuodavosi savo kareiviškomis kepurėmis ir trumpomis spurginėmis pypkėmis, į damų kalbas jie reaguodavo „gyva mimika“, o kartais laidydavo „atskiras replikas, kurios savo stipriu turiniu, nors ir išlikdamos padorumo ribose, sukeldavo visuotinį juoką“.
Lietuvininkai buvo liekni, raumeningi ir taisyklingų veido bruožų, aukšto ūgio, plačių pečių, „…dėl savo pasitempusios laikysenos jie dar atrodo aukštesni, negu yra iš tikrųjų“. Stiprūs, niūrūs, kalbėjo trumpai, aiškiai, linkę įsakinėti, bet vengė ginčų, visada pasitempę. Jie švelnios sielos, nuoširdūs, vaišingi, tvarkingi, darbštūs. Jų plaukai tamsoki, akys šviesios, veido spalva sveika. Vyrai mėgo ūsus ir mielai užleisdavo ilgus plaukus kristi ant sprando. Jie buvo gabūs fizinei mankštai ir nagingi visokiems darbams bei užsiėmimams. Vasarą vyrai vilkėjo ilgus lininius trinyčius (marškinius), žiemą vietoj jų vilkosi sermėgą, į mėlynos spalvos kelnes vėrė geltoną diržą. Galvos apdangalas: vasarą – filinė skrybėlė, žiemą – milo kepurė. Avėjo klumpėmis arba vyžomis.
„Paikas kaip vokietis“, arba „kam žemaitis, geriau rusas“
„Bendraudami su svetimtaučiais, ypač vokiečiais, jie būna įtarūs, santūrūs, klastingi. Jie mėgsta sakyti: „Paikas kaip vokietis“, arba „štai jau vokietis išmanys kaip lietuvininkas“. Prekyboje lietuvininkai sukti kaip rusai, žydai, nesigėdija apgauti, išnaudoti kitą.
Įdomiausias lietuvininkų požiūris į kaimynus. Dažniausia, žinoma, šišioniškiai bendravo su žemaičiais. Nors nuo seniausių laikų Žemaitiją su Mažąja Lietuva siejo ekonominiai ryšiai ir prekyba, vyko didelė gyventojų migracija iš vienos pasienio pusės į kitą, bet požiūris į juos, santykiai – gan keisti. Vieni žvelgdavę išdidžiai, kiti nesigėdydavo tarti: „kam žemaitis, tai geriau rusas“. Žemaitija – lietuvininkams pagalbinis ūkis. Ten esą pigios darbo jėgos, iš ten parsigabendavo medžio lentų – namų ir ūkio statybai.
„Žemaitelkos“ mokėdavusios ne tik kitoniškai šokti, dainuoti, bet ir gražiai apsirengti, lietuvininkės į šiuos dalykus žiūrėjusios atsargiai – tai nuodėmė ir pasileidimas. Į žemaičius žvelgiama pašaipiai, su jais bendrauta atsargiai, tarpusavyje juos vadindavo skurdžiais, beraščiai, tinginiais, bet iki tol, kol tapdavo draugais.
Dėl turtų, namų tiesos buvę, lietuvininkų kraštas lyginant su Žemaitija ekonomiškai visada buvo stipresnis, čia žmonės gyveno erdvesnėse trobose, buvo labiau pasiturintys.
Nesutarimams įsikeroti daug įtakos turėję ir religijos skirtumai: juk tai, kas nesuprantama, tampa nepaaiškinama. Savitos buvusios evangelikų maldų ir apeigų formos. Katalikų tikėjimas jau kitoks, tai evangelikams buvę nesuprantama. Perėjimas į žemaičiams priprastą katalikų tikėjimą prilygo išdavystei. Sakoma, kad religingumas lietuvininkams buvęs svarbesnis už tautinę priklausomybę. Iš prigimties buvę dainininkais ir poetais, lietuvininkai dėl religijų įtakos pradėjo atskirti giesmes nuo dainų. Jiems buvo įkalta, kad reikia skirti giedojimą nuo dainavimo. „Dvasiškas giesmes giedoti tai ant Dievo garbės“, o kai dainuodavo, tai „velnias vypsodavo…“
Naudotasi: Mažosios Lietuvos enciklopedija I-IV t.,
Kapleris K., „Kaip senieji lietuvininkai gyveno“
Straipsnio nuoroda:
