Tautosaka yra, kaip žinom, tautos balsas, tautos išmintis. Ką gi šis balsas mums sako? Jei gerai įsiklausysime, gal kiek nustebę suvoksime, kad per amžių amžius jis kartoja vis tą pačią tiesą – apie gyvenimo grožį, saulę danguje, paukščius žaliuose medžiuose, amžiną gyvenimo ratą, namų židinio jaukumą, džiaugsmą būti, gyventi, žodžiu, moko visur ir visą laiką regėti didįjį gyvybės stebuklą, Būties stebuklą. Jį galim išvysti drobės rašte, medinėj figūrėlėj, molinio indo formoj, išgirsti skambant dainoj ar pasakoj. Bet šio balso tiek daug Salomėjos Nėries kūryboj! Nėra nė vieno jos eilėraščio, kuriame nebūtų saulužės ar debesėlio, akmenėlio upelyje, kvepiančių alyvų, byrančių žvaigždžių, burtų ir kerų. O kiek daug tyros energijos („Mes išbėgsim nuogos / Į rasotą girią“), spontaniško veržlumo („siela į saulę veržias“), meilės pavasariniam vėjui! O kiek meilės žemei, beržui („Svyra skaros švelnutės ir plonos / Nuo berželių baltų“), žiburėliui tolyje.
Kai kalbame apie Salomėją Nėrį, pasakome daug įvairių nuomonių. Kai mąstome arba, dar geriau, jaučiame Salomėjos Nėries poeziją ir tik poeziją, nuomonių nebelieka, nes apima vienas panašus jausmas – šviesos, grakštumo, trapumo, nepakeliamo būties lengvumo (pritaikant puikų posakį). Iš kur ši šviesa į jos eilėraštį ateina? Iš kur ji per eilėraštį sklinda? Ji ateina iš labai toli: iš amžių glūdumos, iš tūkstantmečio tikėjimo gerąja valia, iš žmogaus gelmės, įrašytos tautosakoje, iš pačios žemės. Maironis ir Vincas Kudirka įtvirtino mūsų supratime Lietuvą kaip istorinę ir geografinę sąvoką, auklėjo mus „susipratusiais lietuviais“, o Salomėjos Nėries gimtosios žemės jausmas yra ne sąmoningai išsiugdytas, bet natūralus, pasąmoninis, todėl tarytum gilesnis, mitinis. Tas jausmas, žinoma, būdingas ne tik Salomėjai, jis bendras visiems, tai yra archetipinis, tačiau jos lyrikoje jis spontaniškai išsiskleidė, ji suteikė jam balsą.
