Bet geriausia nuotrauka matyt bus ta kurioje juodai blizgantis varnėnas gieda tarp žiedų pražioj_s snapa tiesiai į saulę su tos saulės atšvaitu vienoje ak_ papur_n_s plunksnas virpindamas sparnus ir pats visas virpėdamas iš džiaugsmo iš noro tą džiaugsmą išgiedoti išlieti paleisti jį nuo sav_s tol_n (ne)svarbu kam medžiui žiedui žmogui ar kitam tokiam pat juodam savo broliui.
Vakare prieš pat saulės laidą dar (tebe)b_ damas pilnas to ždėjimo Vyniautas išėjo ant žv_rkelio pasivaikščioti. Tuščias b_vo žv_rkelis žalia pagriovių žolė tamsavo po geltonais debesimis išsimačiusių sod_bų stogai. Susiprato ein_s pro Mildos Marijos namą. Tuojau bus ilgoji pakalnė jis apsis_ks ir neskubėdamas grš atgal. Ir jau b_vo besis-k_s kai išgirdo iš
ten gal nuo šulinio atlėkusį Rimeikienės balsą
Milda… Greičiau košk pieną… Tas mokytojos klibis pas tave atsivelka…
D_delis geležinis k_jis staiga nukrito iš tų geltonų debesų trenkė Vyniautui per galvą ir (ligi
pat) kelių sukalė jį į žemę. Negalėjo ( nei, nė) pajudėti stovėjo vidur_ žv_rkelio kaip stulpas
bet palengva palengva ka_kaip ištraukė tas kojas pažengė vieną ( ne) tvirtą žingsnį antrą
norėjo pasileisti tekinas o (ne)galėjo… Ėjo namo sv_ruodamas nematydamas daugiau ( nei,nė)
raudono saulėl_džio (nei,nė) geltonų debesų nieko.
Žmogaus atmintis kaip k_dra į kurią kiekvienas eidamas pro šalį gal įmesti jam
(ne)reikalingą daiktą. Iš pradžių tas daiktas aiškiai matomas pl_d_riuoja pačiame paviršiuje
vėjas prineša jį tai prie vieno tai prie kito kranto bet per laiką įmirksta įtelžta ir nugrim_ta
į dugną. G_li ten kol per laiką sup_va pavir_damas į juodą dumblą. Ir to dumblo kaupiasi
vis daugiau vis storesnis vis klampesnis jo sluoksnis ir pats vanduo pasidaro tamsus
nepermatomas nepraleidžiantis gil_n saulės spindulio. (Ne be) žino žmogus kas tame jo
atminties dumble dabar juda ir veis_ si kokie vabalai kokie g_viai. Tik retkarčiais išsiverčia
į paviršių dideli pilki p_vančių dujų burbulai tik sujuda nežinia nuo ko pakraščiuose tankiai
suaugusios vandens žolės. Gal jose pal_ pat dugną pal_ pat dumblą lėtai plaukioja vos
j_dindamos pelekus užsiveisusios tamsios ž_vys roplinėja keisti juodi gyv_nai žmogus ir
pats (ne be)žino kas t_no kas gl_di jo atmintyje kartais neryškiai pamatomas per sapną per
miegą o pab_dus neįmanomas atsiminti.
( Maž daug) iki vasaros vidurio patampė pasivežiojo Balsys savo mašinoj Mildą Mariją o
paskui (nebe) reikėjo. Ar labai ji dėl to jaudinosi Vyniautas (ne)žinojo jiedu tiktai matė
vienas kitą darbe ir prie autobuso. (Ne)atrodė kad išgyventų juk iš pat pirmo karto žinojo
kokiam tikslui išvežama.
O Vyniautas pasimaišė dėl to fotografavimo. Gal nuo to ryto kai išr_škino ir atsispaudino
ždinčio mokyklos sodo nuotraukas o gal nuo to vakaro kai s_dėdamas ant suolo ir žiūrėdamas į k_lantį r ką vėl prisim_nė savo istorijos mokytoją atėjusį ieškoti senų
negatyvų. Įsivaizdavo kad po daugelio metų kai paties Vyniauto (ne be) bus g_vo ateis koks
žmogus į seną mokyklą atras tas nuotraukas ir sušuks iš džiaugsmo Juk tai g_va istorija…
G_va istorija..
