Raštingumas pirmuosius žingsnius Lietuvoje žengė XIII–XIV a. Šis reiškinys buvo susijęs pirmiausia su didžiųjų kunigaikščių dvaru. Pirmieji raštininkai Lietuvoje veikiausiai atsirado Mindaugo krikšto ir karūnavimosi laikotarpiu. Spėjama, kad Lietuvos karaliui talkino vokiečių kilmės katalikų dvasininkai.
Rašytiniai dokumentai labiau plito Gedimino valdymo laikais ir vėliau. Didelė raštinė veikė Vytauto valdymo laikotarpiu. Joje dirbo raštininkai, mokantys rusų, lotynų, vokiečių, lenkų, totorių kalbas. Santykinai nemažai raštingų žmonių lietuviai rado prijungiamose rytų slavų žemėse, anksčiau apsikrikštijusiose ir pažinusiose raštiją.
Viename svarbiausių Lietuvos valstybės, sparčiai besiplėtusios į slavų žemes, centrų – Kernavėje, kunigaikščio dvare, turėjo dirbti raštininkai. Kernavės Aukuro kalno piliakalnyje rastos dvi rašymo priemonės – stiliai, skirti rašyti vaško lentelėse. Jų analogų žinoma daugelyje Senosios Rusios miestų, taip pat ir Vidurio bei Vakarų Europoje.
Straipsnis:
Pirmosios mokyklos Lietuvoje
