<…>Turint tai galvoje, kyla dar viena idėja – androginiškosios meilės, kurią savo „Puotoje“ kaip neįveikiamos žemiškosios bei kūniškosios meilės vaizdinį aprašo Platonas, Aristofano lūpomis teigdamas, kad dauguma paleistuvių yra šios androginiškos kilmės, beviltiškai ir aistringai geidžiantys savo antrosios pusės. Nes androginiška meilė, kuri romane „Miegančių drugelių tvirtovė“ pateikiama kaip tobulos, o paskui katastrofiškai byrančios meilės modelis, stokoja to metafizinio įtrūkio, į kurį įsiterpia visagalis Erosas ir „užpildo tarpą taip, kad visuma įgyja vidinį ryšį“ (Platonas, „Puota“, 46-47). Nes pagal Platoną būtent Erosas praneša dievų žinią. Dievų žinia nepasiekia žmogaus tiesiogiai, tik per įtrūkį, tarpą, per Erosą. Nėra abejonės, kad J. Ivanauskaitė bei jos herojės nujaučia ar žino apie šį įtrūkį, tačiau apsimeta, kad nežino, įtraukdamos patiklų skaitytoją į gamtos katastrofų žaidimą. Atsižvelgdami į tai, Jurgos pasiūlytą žaidimą galime pradėti žaisti iš tiesų, bet ne kaip dievų (pačios autorės) stumdomų šachmatų figūrėlių turnyrą, o kaip intelektualinę intrigą turintį nuotykį. Nėra abejonės, kas rašytoja J. Ivanauskaitė tam yra pasirengusi, kritika, atrodo, taip pat.
Straipsnis: Pasaulis ir jo pabaiga be pabaigos pagal Jurgą Ivanauskaitę
