Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
Ši literatūros kryptis Lietuvoje siejama su XX a. pradžia, kai buvo gajos romantizmo idėjos ir vyravo realistinis aprašymas, atsirado impresionizmo ir simbolizmo apraiškų. Neoromantizmas dažnai įvardijamas kaip romantizmo tąsa ir modernizmo pradžia. Visa tai buvo susiję su problemiškesniu, modernesniu požiūriu į kūrybą, tautiškumo idėjų sklaida, idealizmu, jaučiamu ilgesiu dėl to, kas nepasiekiama. Neoromantizmas siekia apimti tai, kas nematoma (žmogaus vidinius išgyvenimus, pasąmonės pasaulį, troškimus), nepasiekiama (visatos tolius), neišsprendžiama (svarstoma tikėjimo problema). Anot neoromantikų, kūryba, ypač poezija, yra įkvėpta ne mokslo, o Dievo. Žymiausi lietuviai neoromantikai: Juozapas Albinas Herbačiauskas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Šatrijos Ragana, Vaižgantas, Vincas Krėvė, Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis.
Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877–1930) biografija. Iš Žemaitijos bajorų kilusią moterį vaikystėje namuose mokė samdyti mokytojai. Nuo vaikystės M. Pečkauskaitę traukė krikščioniškos tiesos, skaitymas, muzika ir jodinėjimas. Povilo Višinskio paskatinta moteris mokėsi nebuitinės lietuvių kalbos, rašė lietuviškai laiškus. Rašytoja Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, mirus tėvui, praradusi namus M. Pečkauskaitė dvaruose dirbo mokytoja, Šveicarijoje studijavo vokiečių ir prancūzų kalbas, klausėsi filosofijos, pedagogikos, teologijos ir kitų paskaitų, pažino Europos kultūrą. Vėliau Vilniuje rašytoja įsteigė knygyną, Marijampolėje mergaičių progimnazijoje mokė merginas lietuvių kalbos, jas auklėjo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, moteris išvyko į Žemaitiją, kur Židikuose kūrė, mokė vaikus ir rūpinosi labdaringa veikla.
Kūryba. Pasirinkusi Šatrijos Raganos slapyvardį pagal Šatrijos kalną ir su juo susijusius padavimus apie raganas, rašytoja iš pradžių kūrė realistiškesnius vaizdelius socialinėmis temomis, vėliau daug dėmesio skyrė vaikų literatūrai, kurią veikė biografiniai motyvai, katalikybės ir pedagogikos idėjos, romantinė pasaulėjauta, studijų metų patirtis – pažintis su neoromantizmo, impresionizmo ir simbolizmo kryptimis. Gyvendama Židikuose Šatrijos Ragana sukūrė apysaką „Sename dvare, apsakymą „Irkos tragedija“ ir kitų kūrinėlių.
Apysaka „Sename dvare“. Šį kūrinį iš kitų to meto kūrinių išskiria lyrinis Šatrijos Raganos kalbėjimo būdas, rašymas pirmuoju asmeniu, dienoraščių forma, praeities ir dabarties gretinimas, psichologinių, pedagoginių, katalikiškų ir kitų idėjų vaizdavimas. Apysaka pradedama epigrafu, Johano Volfgango Gėtės žodžiais („Visa, kas praeina, / Simbolis tėra“), reiškiančiais filosofinę mintį apie laikinumą ir amžinumą. Ši tema plėtojama ir kūrinyje, kai mamatė su vaikais kalba apie gyvenimą ir mirtį arba kai suaugusi Irutė kalba apie gyvenimo laikinumą ir dvasinių ryšių tarp šeimos narių amžinumą. Įdomus aspektas, kad apie kūrinyje vaizduojamą dvaro gyvenimą kalba dvi pasakotojos: suaugusi Irutė kalba apie savo dabartį ir prisimena save praeityje, kai buvo maža mergaitė (veiksmo laikas), ir mamatė, kurios intymi pozicija aprašyta dienoraščio forma.
Vyro ir žmonos santykiai. Apysakos pagrindą sudaro vaizduojamos šeimos (vyro Liudviko, žmonos Marijos ir trijų vaikų: Irutės, Nikos ir Jonelio) gyvenimas bei santykis su dvaro aplinka, giminėmis. Mamatė yra religinga, jausminga, meniškos prigimties moteris, ji jaučia be galo stiprų ryšį su gamta, rūpinasi vaikų gerove ir auklėjimu, atlieka žmonos pareigas, tačiau jai svetima dvaro ponios pozicija. Dvaro reikalais ir buitimi rūpinasi Liudvikas. Dėl skirtingos pasaulėžiūros vyro ir žmonos santykiuose jaučiamas atšalimas: „Ar aš kalta, Liudvikai, kad nesvajojame dviese!“, „Ne už ūkininko tau reikėjo ištekėti…“ Be to, nesuprasta vyro, mamatė jaučia simpatiją Jonavičiui, su kuriuo kartu muzikuoja, bet neužmiršta motinos ir žmonos pareigų.
Tėvų ir vaikų santykiai. Apysakoje aprašytas pagarba pagrįstas tėvų ir vaikų santykis. Liudvikas rūpinasi dvaro reikalais, nepamiršta vaikų, stengiasi juos tinkamai auklėti. Tėvo požiūriu, auklėjimas yra susijęs ir su bausmėmis, tačiau vaikai jaučia begalinę meilę tėveliui, nors jo žodžius įsimena (atvejis, kai Irutė pabučiavo gražią Domeikienę, nors tėvelis sakė, kad nepadoru bučiuoti darbininkus). Vaikai daug laisviau elgiasi su mama, nes moteris neskirsto žmonių pagal socialinį sluoksnį, tačiau kritikuoja smulkiuosius bajorus per Paulinos vestuves dėl įvairių pretenzijų, požiūrio į lietuvių ir lenkų kalbas. Mamatė stengiasi ugdyti vaikų kūrybiškumą, pasaulio pažinimą, žmoniškumą ir kitas gerąsias savybes, kuriomis turi išsiskirti žmogus. Ypač stiprus mamatės ryšys su Irute, svarbūs jų pokalbiai apie gyvenimą ir mirtį, gamtą, tėvynę, Dievą, menus bei dorybę. Mamatė neša lauknešėlį ir vedasi vaikus pas bobutę, kuri moka daug pasakų, vežasi į tėviškę Kalnėnuose, kur gyvena tetos, dėdė ir „bočelis“, į Paulinos vestuves ir kitas vietas, kur vaikams gera ir smagu. Ypač svarbu mamatei ugdyti vaikų vaizduotę, todėl ji pati seka pasakas, pavyzdžiui, apie Parsifalį, kuris atrado Šventąjį Gralį, vaikai klauso bobutės pasakų, Levanardos pasakojimų, klausia apie ilgesingą muziką, sėdi kartu ir džiaugiasi vieni kitais: „Kokia laimė sėdėti pas židinį su mamate, prisiglaudus prie jos brangių kelių! Tegu sau lytus teška už langų, tegu vėjas liūdnai dejuoja – mums čia šilta ir miela kaip kregždelėms lizdelyje, kur neužpučia vėjas ir neužlieja lytus.“ Galiausiai svarbus akcentas vaizduojamas kūrinio pabaigoje, kur aštuonerių metų Irutę teta Karusia nori vežtis į miestą mokyti. Tėvelis pasiūlymu džiaugėsi, o mamatė iš visų jėgų kovojo ir teigė, kad svetima aplinka ir žmonės „iškreips mūsų vaiko sielą“. Vaikai su mamate jaučiasi saugūs, suaugusi Irutė atskleidžia, koks svarbus dukters ir mamos santykis: „Tikiu: vėl kada nors paglostys mano veidą / rankelės tavo švelnios, kvapios kaip tos rožės, / ir tavo liūdnos akys man šypterės laimingai.“ Meilė yra stipriausia, kas gali sieti vaikus ir tėvus.
