Nemeilė iš pirmo žvilgsnio

Zvilgsnis i projekta

Nuo 2011 metų rugsėjo pagal atnaujintas vidurinio ugdymo programas mokysis visi Lietuvos XI–XII klasių moksleiviai, tad šiuo metu programų projektų aptarimas yra vienas svarbiausių švietimo bendruomenės klausimų.

< …> Lietuvių kalbos programa jau bus bendra visiems: ir lietuviškoms, ir tautinių mažumų mokykloms. Šitaip, sakoma, bus sudarytos visiems vienodos sąlygos ugdytis kultūrinę kompetenciją ir lietuvių kalbos gebėjimus, reikalingus būsimoms studijoms ir profesinei veiklai.

< …> Programą sudaro dvi struktūrinės dalys: kalbinis ir literatūrinis (kultūrinis) ugdymas, tačiau pagal seną ir kažkodėl nediskutuotiną praktiką tokie skirtingi mokomieji dalykai mokykloje tampa vienu – lietuvių kalba. Be to, naujoji programa į lietuvių kalbos kursą įterpia dar ir plačiausia prasme suprantamą kultūrinį ugdymą – istoriją, muziką, dailę, tikybą, etiką, teatrą, filosofiją, kitakalbę literatūrą ir pan.

Kas galėtų paaiškinti, kuo pagrįsta programos rengėjų idėja į lietuvių kalbos programą sudėti M.Paco, E.Pliaterytės, M.K.Čiurlionio, J.Lukšos-Daumanto, V.Orvido, mons. K.Vasiliausko – žmonių, neturinčių nieko bendra su literatūra ar kalba, – asmenybių studijavimą? Ar tai atsakas į šįmet ministerijos paskelbtą iššūkį – sumažinti mokomųjų programų apimtis 30 proc.? Ir privalomų autorių skaičius, lyginant su dabartine programa, ženkliai išaugo – buvo 27, tapo 35…

Kodėl ministerijos iššūkiai visada taikomi tik mokytojams? Kodėl tik jie – kaip kokie pasakų herojai – turi įveikti vis sunkesnes ir sudėtingesnes užduotis: sudominti mokinius tuo, kuo nė patys nesidomi, plečiantis programoms mažinti mokinių mokymosi krūvį. Programa pateikia tik žinias, o mokytojas privalo ugdyti gebėjimus ir kompetencijas. Tik mokytojas priverstas sukti galvą, kaip suderinti nesuderinama – bendrąją programą ir egzamino reikalavimus…

Visas lietuvių kalbos mokytojų eksperčių Reginos DILIENĖS ir Violetos ŽEBRAUSKIENĖS straipsnis – „Dialoge“