„Dalele žmonių brangi, vienok paniekinta,
Iš kurio darbios rankos žemės vaisiai krinta!
Jei mano raštu tavo vargų nemažinsiu,
Norint sopulius širdies pasauliui priminsiu.“
Dionizas Poška
Kalbėdami apie muziejininkystės ištakas Žemaitijoje, pirmiausia minime Dionizą Pošką (Paschkewitsch, Paszkevicz, Paszkevis, Paškevičius, Paszkiawiczius, Paszkievicz, Paszkiewicz, Paszkus, Poszkus). Tačiau ši asmenybė siejama ne tik su pirmuoju Lietuvoje įkurtu etnografijos muziejumi (1912 m.). Literatūros istorikas Juozas Girdzijauskas savo studijoje Žemaičių kultūriniai sambūriai iki XX a.“ („Žemaičių praeitis“, kn. 8, Vilnius, 1998, p. 151–156) rašo: „Kas buvo vyskupas J. A. Giedraitis Alsėdžiuose ir Varniuose, tas pats tuo metu buvo Dionizas Poška Barzdžiuose – Bijotuose. Jis telkė apie save visus – tiek lietuvius, tiek kitataučius, kurie domėjosi Lietuva ir lietuviais. Jis bendravo su Vilniaus universiteto profesoriais Joachimu Leleveliu, Ivanu Labojka, istoriku Tadeuszu Czackiu, su lietuviais – vyskupu Juozapu Arnulfu Giedraičiu, Antanu Klementu, Leonu Uvainiu, Silvestru Valiūnu, Simonu Stanevičiumi, Kajetonu Nezabitauskiu, Jokūbu Šimkevičiumi ir kt.“
Plačiau:
