< ...> Kai savęs klausiu, kuo mane labiausiai traukia lietuvių literatūros tradicija, kokia yra jos perteikiama tapatybės žinia, be prigimtų esminių dalykų, tokių kaip lietuvių kalba, labiausiai remiuosi tuo, kad jos ištakos yra labai demokratiškos, palankios žmogui, jautrios žmogaus situacijai.
Sakykim, man tikrai labai gražūs XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje demokratiškai mąstę rašytojai – kad ir Jonas Biliūnas, Povilas Višinskis ar Žemaitė, į kuriuos dabar kartais žiūrima su paaugliška pašaipa. Tai kaip tik buvo atviro mąstymo ir hierarchijų nesilaikę žmonės, maištingi, rinkęsi ne kokias elitines galios pozicijas, bet atvirą, laisvą, kritišką, demokratišką mąstymą. Daug tokios demokratizmo dvasios turėjo ir, atrodytų, priešingas sparnas – lietuvių rašytojai kunigai: prisiminkime Juozą Tumą-Vaižgantą ar Julijoną Lindę-Dobilą. Kūryba lietuvių kalba jiems visiems buvo to humaniško demokratizmo, o ne pūstos saloninės „rafinerijos“, socialinės hierarchijos išraiška. Argi dabar tai gali būti nesimpatiška?
Tai organiškasis demokratizmas, apskritai būdingas Vidurio ir Šiaurės Europos žemdirbiškoms kultūroms, kaip yra pabrėžęs Vilniaus lenkų rašytojas Józefas Mackiewiczius, kai bandė apčiuopti lietuvių ir lenkų konflikto esmę.
Tai mes dar nemokame savo tradicijos dorai suprasti. Man atrodo, vis kalbėdami apie savo agrarinės kultūros kompleksus, jos nepakankamumą dabartiniame pasaulyje, dažnai pritrūkstame gilesnio suvokimo, jog būtent ta kultūra, kai ji modernizuojasi, duoda mums labai daug laisvės pradmenų, nepriklausomo, nešabloniško mąstymo. Žinoma, galima pasigesti lietuviškos tradicijos ištakose to, ką turėjusi dvarų kultūra – gilesnės istorinės atminties, kultūrinio principingumo, didesnio rafinuotumo, bet, antra vertus, ji turi labai daug to, ką galėtume kartu su antropologu Maxu Scheleriu pavadinti žmogiškosios širdies protu. Ši tradicija labai svarbi ir mūsų akademinei kultūrai, su kuria esu susijęs. < ...>
Visas straipsnis:
Mindaugas Kvietkauskas: „Lietuvių literatūros tradicija – demokratizmas“
