Alfonsas Nyka-Niliūnas, apibūdinęs Joną Aistį kaip tylų lietuvių poezijos modernizuotoją, teigia, kad, be viso kito, Aisčio modernumą liudija ir „naujas visais laikais mūsų poezijoje populiaraus santykio su gamta ir aplinka traktavimas“ (Nyka-Niliūnas, 1996, 67). Lietuvių poezijos tyrinėtojai ne kartą yra užsiminę apie „kitokį“ gamtos vaizdavimą šio poeto kūryboje. Pats Nyka-Niliūnas, turėdamas galvoje pirmąjį Aisčio poezijos rinkinį ambivalentiškumą, paradoksalumą. Aistis, viena vertus, tęsia romantinę tradiciją, kur peizažas „dažniausiai atlieka tik fono arba emocinio katalizatoriaus vaidmenį“. Tačiau tuo pat metu jis „yra nebe stereotipinė gamtovaizdžio reprezentacija (kaip, sakykim, Maironio, kurio Šešupė bėga ir Nemunas teka istorinėje – patriotinėje erdvėje), bet konkreti, giliai individualizuota, nei istoriškai, nei literatūriškia nebesąlygota realybė“ (Nyka- Niliūnas, 1996, 67). Gamtovaizdis Aisčio poezijoje akivaizdžiausiai rodo perėjimą iš aprašomosios poetikos į transformacinę, kurią mūsų poezijoje įtvirtino Henrikas Radauskas. Tokią išvadą daro Rimvydas Šilbaljoris, apibūdindamas to paties rinkinio eilėraštį „Akys“: „Rudens žėrėjimas, kristaliniai dangaus toliai ir skrendančios gervės – visa tai gyvena akyse ir liejasi į sielą jausmu, kuris yra tų žodžių ir vaizdų pagimdytas, bet jau tiesiogiai nebeaprašomas. […] Žodžiai ištempiami iki kraštutinių savo galimybių ribų, kur jie įgyja prasmę, kaip Aistis sako: „kaip kurpiaus laimė, vos įmanoma“ (Šilbajoris, 1992, 112). Viktorija Skrupskelytė, kuri, kaip ir Niliūnas, pabrėžia, kad Aistis novatoriškas ne „išorinės formos požiūriu“, poeto naujumą sieja su ypatinga metaforizacijos jėga, sutelkta būtent gamtos vaizde. Toliau skaitykite čia ->>>
Skaitomiausi įrašai
