Indrė SKABLAUSKAITĖ
Mažoji Lietuva, lietuvininkų žemė, Klaipėdos kraštas – iš čia atkeliauja pirmosios žinios apie lietuvių nešiotus rūbus. Dar Vydūnas sakė: „Būkime tikri „sau žmonės“, nes besaikis svetimųjų pamėgdžiojimas – tai savęs pažeminimas net ir jų akyse“. Lietuvininkų krašte rūbai kito kiekvienu laikmečiu. Pasižvalgykime, kaip tai atrodė…
XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose apie aprangą užsimena Lepneris, šiek tiek plačiau, minėdamas tiek moterišką, tiek vyrišką aprangą aprašo M.Pretorijus. Įspūdingiau apie Mažosios Lietuvos gyventojų rūbus papasakoja J.Brandas ir F.Brokas. 1681 metais paskelbiamas „Našysto potvarkis“, kuris draudžia lietuvininkams rengtis kaip vokiečiams. Prasidėjęs nutautinimo metas naikino visą etninę patirtį. Vokiečiai reglamentavo ir lietuvininkų aprangą, išleidžiami įsakymai, draudžiantys lietuvėms ūkininkėms ir tarnaitėms vilkėti šilko rūbus. Drausta pirkti milo rūbus, batus, fabrikines skaras, kojines, skrybėles, pirštines. Vėlesniais amžiais mus pasiekia E.Gizevijaus piešiniai ir aprašymai.
XIX a. viduryje sukurtos iliustracijos atspindi Vakarų Lietuvos gyvenimo būdą ir madą. „Papuošti brangiu ūdros kailiuku, itin saviško sukirpimo mėlyni kailinukai (seniau tauriųjų „žiuponų“ šeimų žymė), iki pusės nugaros ir per pečius apsiūti auksiniais galionais, šviesiais ir tamsiais geltonais kraštais, lygiagrečiai išdėstytais kryputėmis ir lankais; sujuosti margai austa plačia juosta, ant kurios ilgųjų galų kaba stambūs kutai, tie kailinukai didelėmis rauktomis klostėmis supo stuomenį ir betgi leido kone laisvai matyti dailų ūgį; jie taip nuostabiai skyrėsi nuo kiekvieno kito tos rūšies drabužio, jog tikrai derėtų juos pripažinti esant per šimtmečius dėvimą, visagalės mados neliestą apdarą“.
Gražiausia puošmena – merginos plaukai
Pasakojama, kad lininės skaros buvusios puoštos įvairiais raštais, o skoningiausias jos papuošalas esą prašmatnūs kuodai ar kokštai, bet lygiai, per visą galvą perskleisti, glotniai sušukuoti, blizgantys plaukai, kuriuos žiedu supo dvi dailiai supintos kasos, teikdamos moters išvaizdai ypatingą žavumą, jau nekalbant, kad nei vėjas ar vėtra, nei smarkiausias šokis nieko nepridaro šitai šukuosenai. Lietuvininkes moteris ir mergaites puošdavo šukuosenos, kurių puošnumui negalėjo prilygti nė vienas kitas Lietuvos regionas. Niekada nebuvo galima išvysti moters ar mergaitės palaidais plaukais. Kasos buvo įspūdingai gražios, pinamos įvairiausiais būdais. Vienplaukė galva, palaidi plaukai simbolizavo laisvą (neištekėjusią) merginą. Ištekėjusioms moterims kasos jau kerpamos, vėliau plaukai turėjo būti dengiami, gaubiami, tam naudoti įvairūs galvos apdangalai, be šių moterys neturėdavo teisės viešai pasirodyti. K.Donelaitis rašė: „Kykas su nuometu bei plokštė – moterų rėdai, bet vainikas su kasoms – mergų dabinėjims.“ Sakoma, kad „ypač ragainiškės puikuojasi gražiais drabužiais ir mokėjimu dėtis plaukus. Jų kasos – plačios, 10-18 pluoštų, „sudėtos apie galvą žiedo pavidalu“, jos puikuodavusios ir itin gražiais drabužiais. Kasų pynimas reikalaudavo didelio triūso, todėl jas pindavosi vieną kartą per savaitę. Bet jos mokėjusios išlaikyti kasas visą savaitę, „pasirišdamos“ prie darbo skarele arba raiščiu aplink kaktą. „Ragainiškių menas pinti kasas tokiu nepaprastu, o ir žavingu būdu yra tikra jų paslaptis net kitoms lietuvininkėms, kurios veltui mėgina jas mėgdžioti.” Apie tilžiškes pasakojama, kad jos šukuojasi plaukus be sklastymo, „jų kasos nėra tokios puikios, bet užtai papuošiamos margais šilkiniais kaspinais, kurie laisvai plaikstosi nugaroje…
„Gražesnė yra marga marginė, / Kaip žakui lygūs kedeliai“
Poliglotas G.Zauerveinas skatino lietuvininkes rodyti savo rūbų gražumą, išskirtinumą, ir jokiais būdais nemėgdžioti vokiečių ar kitų svetimtaučių. Jo iniciatyva pas Kaizerį Vilhelmą 1878-aisiais nuvyko lietuvininkių delegacija, kurioje buvę trylika lietuvininkių kostiumais apsirėdžiusių merginų ir trys jas lydintys vyrai. Vykstant į Berlyną apsistota Žibuose, ten gyvenęs vyskupas Olofas, apžiūrėjęs merginų aprangą, patarė prisistatyti rūmuose vienplaukėms. Merginos buvo apsirėdžiusios baltais marškiniais, liemenėmis, plačiais sijonais ir tamsiomis prijuostėmis. Į delegacijoje buvusias merginas iš Klaipėdos, Rusnės berlyniečiai žiūrėję susidomėję, „žvilgsniai jas lydėjo su nuostaba, spėliodami iš kur jos galinčios būti“. G.Zauerveinas ne kartą kvietė atvykti lietuvininkes, apsirėdžiusias senaisiais tautiniais rūbais, pakvietęs fotografą paveiksluodavo ir išleido visą seriją atvirukų, skaitė paskaitas. Drobules nešioti ėmusios net vokietės, mat Zauerveinas nuotraukas siųsdavo ir į Vokietijos laikraščius. Poliglotas apeliavo į lietuvininkių savigarbą savo eilėraščio posmuose: „Kam jūs, lietywiszkos mergužės? / Kam pasirėdėt wokiszkai? / Gražesnė yra marga marginė, / Kaip žakui lygūs kedeliai.
O.Glogau, K.Kapleris savo aprašymuose mini, jog lietuvininkai patys audė, siuvo drabužius, užsimenama, kad ši mada po truputėlį nyksta, atkeliauja mada dėvėti fabrikinius rūbus. Įdomiausia, jog svetimtaučiams lietuvininkų rūbai priminė Rytų kraštų aprėdus. Pasakojama, kad rūbai kiekvienoje parapijoje mainęsi, kaip ir kasų pynimas. Vienas pagrindinis nacionalinis drabužis buvęs – marginė. „Gal iš žodžio margas, nes marginės paprastai esti raudonai dryžuotos arba margai languotas“. Moterys nešiojo iš raudonų ir juodų vilnų austą marginę, „ją ant kulšių šniūru surišdavo“. Marginę aprišdavo „kokiu pustuziniu lengvų šiuršių (prijuosčių)“. Kai būdavo šalta – trejus marškinius vilkėdavo, apatiniai buvę prasčiausi, viršutiniai – geriausi ir gražiausi, jie buvę ypatingo baltumo ir plonumo, o rankoves puošė šilkiniai raštai. Ant marškinių buvusi ilgiausia žalios arba raudonos spalvos vystė. Mūvėdavo kraujo raudonumo arba mėlynos spalvos megztomis kojinėmis, bateliai būdavę aukštais kulniukais. Žiemą lietuvininkės apsivilkdavo kelius siekiančius kailinukus – „pamuštinius“. Žiemą nešiodavusios skrandutę arba milinę jakę. Vasarą būtiniausiai, kai į bažnyčią eidavo, užsidėdavo ploniausią skotertę, ši buvusi „taip balinta kaip sniegas“. Turtingosios merginos, kaip ir vyrai, žiemą puošdavos lapės kailiu ir nešiodavo skūrines kurpes.
Vyrų apranga
Apie vyrų aprangą žinios šykštesnės. Užsimenama, kad seniausiais laikais vyrai lietuvininkai tik tokius drabužius dėvėjo, ką jų moterys suverpė ir išaudė. Vasarą dėvėjo ilgus lininius trinyčius (marškinius), žiemą vietoj jų vilkosi sermėgą, į mėlynos spalvos kelnes vėrė geltoną diržą. Vyrai vasarą nešiojo jakę. Kai keliaudavo, ant jakės dar baltą milinę sermėgą užsivilkdavo. Aplink sermėgą vyrai būtinai rišdavos juostą, ši buvusi labiau brangi ir ją vadino lenkiška, juosta buvusi mėlynai ir žaliai išdabinta. Senieji būtinai segdavos diržą. Vyrų apavas priklausęs nuo socialinės padėties – vargingieji eidavę basi, esant šaltesniems orams avėjo vyžas iš karnų nupintas, „čebatus“ nešiojo tik turtingieji. Žiemą, vasarą dėvėjo vilnonę kepurę, gražintą plačiu bryliumi. Vėliau vasarą – filinė skrybėlė, žiemą – milo kepurė. Turtingieji vyrai žiemos metu būtinai lapės kailį užsidėdavę, taip buvo šilčiau.
Vėlesniais laikais vyrų rūbai kito greičiau nei moterų, jie lengviau pasidavė vakarietiškoms madoms. Rūbai išlieka puošnūs, bet ne tokie spalvingi kaip moterų. Kepurė atverčiamais atlapais, marškiniai – plačia, lyg apversta apykakle su parišta spalvota skepetaite. Liemenė – vienos spalvos, šone susagstomi trynitėliai su stačia apykakle. Ilgoka, tamsiai žalsvos spalvos rudinė, susiūta šonuose ir užpakalyje, su klostėmis. Išskirtinis vyrų žvejų rūbas – jakas (apsiaustas).
Kelnės buvo tamsios, kojinės nertos, nešiojo odines nagines. Žiemą dėvėjo rudinės ir spalvotų lopų kailinius. Jau XIX a. pirmojoje pusėje vis dažniau ilgas kelnes, aulinius ir juostas keitė į trumpas kelnes, megztas puskojines, pusbačius, odinius ir siuvinėtus diržus. Būtinu naujos mados elementu tapo plačiabrylė skrybėlė.
Tai koks tas lietuvininkės kostiumas?
Lietuvininkės kostiumą sudarė sijonai, marškiniai, liemenė, prijuostė, galvos danga, apavas (kojinės, avalynė), juosta, delmonas, papuošalai, drobulė, skaros, pirštinės, riešinės, sermėga, kailiniai. Apie kiekvieno šio rūbo išskirtinumą nuo kitų etninių regionų užsiminsime ir mes.
Sijonai (marginės, kedeliai) ir šiuršiai. Jau minėjome, kad seniausias sijono variantas – marginė. Tai medžiagos gabalas, įvairiai klostytas per liemenį ir tvirtai užkištas už juostos, diržo. Jo būta dryžuoto (juoda–raudona, raudona-mėlyna-žalia-juoda-geltona), languoto. Šią XIX a. pradžioje pakeitė kedelis. Iki XIX a. vidurio dar buvo vienspalvis, kol XIX a. pab. tapo madingas juodos ar rudos spalvos smulkiai klostytas ar plisuotas rūbas. Sijonui pasiūti reikėdavę net 3,5-4,5 m medžiagos, o turtinę ir socialinę padėtį patvirtindavo jų skaičius. Prie kedelio būtina ryšėti 4-6 šiuršius (prijuostes). Šiuršis – XIX a. pr. buvo balto lino su išilgai įaustais raudonų dryžių raštais. Kartais apačioje raštai būdavo įaudžiami ir skersai. Vėliau prijuostės, dažniausiai šilkinės, tapo tamsesnės – vienspalvės tolygiai margos, gėlėtos arba išilgadryžės,
Marškiniai, liemenės ir švarkeliai. Marškinius, kuriuos dar vadino papetėmis, prymarškiniais, siūdavo iš lino, vėliau – iš medvilnės. Marškinių krūtinę, rankoves, net rankogalius siuvinėdavo įvairiais raštais. Po marškiniais visuomet dėvėdavo apatinį aprėdą – drobinius. Marškinių rankovių stačiakampiai medžiagos gabalai, vadinami perpetėmis, užsibaigdavo ties kaklu. Iškirptė buvo didelė. Perpetės siuvinėjamos sudėtingais geometriniais rudos, juodos, raudonos, mėlynos spalvos gijomis, užaudžiamos raudonais siūlais.
Liemenes (kiklikus, vystes) siūdavosi vienspalves vilnones. Dominuodavo žalios, mėlynos, violetinės, rudos, juodos liemenės su siauromis, ryškesnių spalvų juostelėmis. Ankstyvosios liemenės buvo trumpos, įliemenuotos, su didelėm iškirptėm. Vėliau – ilgesnės, nuo liemens platėjančios su mažesniu keturkampiu arba apvaliu iškirpimu.
Lietuvininkės spintoje kabėjęs ir švarkelis – tai buvęs puošnusis rūbas. Švarkelio būta kelių tipų: ilgi ir trumpi, storo vilnonio ir aksominio audinio ir plonos šilkinės ar medvilninės medžiagos, primenantys puošnius marškinėlius – „bluskes“.
Galvos puošmenos. Moterys savo galvas puošė skepetaitėmis, raiščiais, kepuraitėmis, skarelėmis, skaromis. Merginos puošėsi vainikais, kykais, karūnėlėmis, kaspinais, ryšėjo skareles. Ištekėjusios moterys jokiais būdais nebegalėjo vaikščioti be galvos dangos. Supintos kasos turėjo būti slepiamos po kepure, skepeta, muturu (skara).
Lietuvininkių papuošalai. Kaip ir visur bei visais laikais, taip ir Mažojoje Lietuvoje, moterys negalėjo likti abejingos papuošalams. Jos mėgdavo puoštis auskarais, karoliais, tačiau ne tik gintariniais. Dažniausiai moters kaklą puošdavo spalvoti stikliniai karoliai, atgabenti iš Vokietijos gilumos.
Apavas. Lietuvininkės moterys mūvėdavo autus ir blauzdines, kad apsaugotų kojas nuo kietų sijonų trynimo. T.Lepneris minėjo, kad lietuvininkės mūvėjo kojinėmis, siūtomis iš audinio, baltomis lininėmis ar mėlynos gelumbės, vilnonėmis. Išeigai movėsi megztas, geltonas ar žalios spalvos kojines, kai kuriose parapijose nešiotos raudonos kojinės. XIX a. pab. klaipėdietės į bažnyčią ar miestą vykdavo mūvėdamos juodomis kojinėmis ir apsiavusios kurpėmis. Pasiturinčios lietuvininkės XVII–XVIII a. avėjo batelius gana aukšta pakulne.
Išskirtiniausias ir svarbiausias lietuvininkės kostiumo akcentas – delmonas. Tai įdomiausia Klaipėdos krašto kostiumo detalė, istoriniuose šaltiniuose minima ir vaizduojama nuo XVII a. Delmonus kabindavo prie juosmens, jie dažniausiai būdavo tamsių spalvų su ryškiomis siuvinėtomis kompozicijomis ir gražiai derėjo prie lietuvininkių tamsaus kolorito aprangos. Moterys į juos dėdavosi smulkius asmeninius daiktus – maldaknygę, raktus, nosinaitę.
Delmonus siuvinėdavo ir puošdavo augaliniais, geometriniais ornamentais. Juos papildydavo inicialai ir darbelio sukūrimo data – po du metų skaičius dviejuose kampuose.
O vėliau…
Lietuvininkų krašte ir vėliau rengtasi kitoniškai. Iki XVIII a. pab.-XIX a. pr. lietuvininkių apdarai būdavo prašmatnūs, išsiuvinėti, dominuodavo šviesūs atspalviai. XIX a. antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje paplito liuteronybės pietizmo kryptis. Šis tikėjimas ne tik draudė šokius, dainas, teatrą, žaidimus, o puošnius rūbus laikė nuodėmės šaltiniu.
Suvokimas, kad reikia laikytis taisyklių bei dogmų, ne tik persmelkė visą kultūrą, bet pakeitė ir moterų drabužius. Jie tapo griežti, tamsūs, beveik juodi. Moterys nešiodavo klostuotus sijonus, liko tik delmonas, puošnesnis, spalvingesnis, bet nešiojamas po šiuršiu. Surinkimininkų įtaka lietuvininkų apranga neteko spalvingumo, įsivyravo tamsios ar pilkos spalvos. Tuo metu visas kostiumas būdavo pasiūtas iš skirtingų, bet būtinai juodos spalvos audinių. Tokie drabužiai vadinti juodinėmis. Juodą aprangos stilių lietuvininkės išlaikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Pasakojama, kad po karo lietuvininkų krašte dažnai buvo galima sutikti juodai apsirengusias moteris.
XX a. pradžioje moters garderobe atsirasdavo vis daugiau pramoninės gamybos daiktų. Namų audimo liemenes pamažu pakeitė plono audeklo liemenėlė, prilaikanti krūtinę ir dėvima po marškiniais. Vietoj rankomis austo šiuršio pradėta ryšėti gamyklinėmis, šilkinio audeklo prijuostėmis.
Straipsnio nuoroda:
