Sutartinės – daugiabalsės lietuvių liaudies dainos. Dar vadintos saugėmis, nes jų atlikimas yra stiprus ir grubokas, tačiau šis terminas, deja, baigiamas užmiršti.
Kur dar giedamos sutartinės?
Lietuviškos sutartinės yra labai specifinės, tačiau savo specifika artimų kūrinių aptinkama Ukrainoje, Rusijoje finougrų gyvenamuose kraštuose, Balkanuose, kai kuriose negridų rasės tautose.
Sutartinių bruožai
Lietuviškoms sutartinėms būdingi aštrūs disonansiniais sąskambiai ir sinkopuoti ritmai. Lietuvių sutartinių tekstuose labai mažai žodžių, jie kartojasi, gausu garsažodžių, priedainių. Melodijos trumputės ir siauros apimties. Jas sudaro du – penki skirtingo aukštumo garsai. Tačiau įdomiausia sutartinėse – tai ritmas ir harmonija. Ritme dažnai girdimos sinkopės, o harmonija – tai nuolat skambančios sekundos. Todėl sutartinės skamba aštriai ir kaprizingai.
Sutartinės yra archajiškas aukštaičių dainavimo stilius. Sutartinės yra vieni seniausių dviejų – trijų balsų polifonijos pavyzdžiai. Joms būdingi 3 pagrindiniai senovinės polifonijos principai: paralelizmas, kanonas ir imitacija.
Kaip atliekamos sutartinės?
Sutartinės gali būti vokalinės ar instrumentinės. Giedant sutartines dažnai būdavo ir šokama ramiais, nuosekliais judesiais. Sutartines taip pat grodavo muzikos instrumentais: skudučiais, lumzdeliais, daudytėmis, kanklėmis. Jos gali būti giedamos įvairiomis progomis, bet paprastai tai būdavo apeiginės, mistinių ritualų giesmės.
