Kam žmogui duota vaizduotė? (100 balų)

Kolegė Vilma Katkauskienė dalijasi mokinio egzamino rašiniu, įvertintu 100 balų:

Kam žmogui duota vaizduotė?

Žmogaus vaizduotės galios klausimai žmonijai rūpėjo nuo senųjų laikų – Antikos, senovės Graikijos ir Romos įkūrimo. Didžiųjų filosofijos tėvų Sokrato, Platono, Aristotetlio, Epikūro traktatuose jau IV a. pr. Kr. aptinkame metafizinių pamąstymų apie šią prigimtinę žmogaus teisę, kurią išminčiai vadino nepažabojama dvasine galia. Mąstytojai aiškiai suvokė, jog žmogus be vaizduotės negali būti integralus – tai sueižėjęs individas. Taigi kodėl būtent žmogui, mariam ir laikinam šios Žemės gyventojui, suteikta vaizduotė?

Visų pirma, nevaržoma, nepažabojama vaizduotė net ir pačiu beviltiškiausiu metu įgalina žmogų kurti grandiozinius planus, vizijas. Be pastarųjų mūsų visuomenė neišvengiamai patirtų žlugdančią stagnaciją, visos tautos būtų priverstos kapituliuoti pries klastingąją apatiją, rezignaciją. Štai jau didis Baroko epochos poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, pripažintas poetu laureatu, savo odėse išaukštino vaizduotės paskatintą nuolatinį judėjimą pirmyn, jį suvokė kaip keitimosi ir atsinaujinimo galimybę. Kalbėdamas apie tai, prisimenu jauniausios lietuvių rašytojų kartos atstovą (gimė 1973 m.), prozininką ir dramaturgą, talentingiausią nepriklausomybės laiko debiutantą, gerbiamą kino ir teatro režisierių Marių Ivaškevičių. Sigitas Parulskis inovatyvią rašytojo kūrybą apibūdino taip: ,,M. Ivaškevičiui labai patinka žaisti ne tik karą, kur kas labiau jam patinka žaisti kalba, žaisti metaforomis.“ Savo modernioje pjesėje ,,Madagaskaras“ rašytojas nuvainikavo tobulėjimą stabdančius tautos mitus ir stereotipus, išaukštino utopinį mąstymą, kurį būtent ir ,,įteisina“ vaizduotė. Pjesėje vaizduojami vos tik užgimusią lietuvybę siekiantys išsaugoti tuometiniai Lietuvos intelektualai – literatūros klasikai Salomėja Nėris (Salė), Juozapas Albinas Herbačiauskas (Gerbutavičius), Vincas Mykolaitis-Putinas (Dainius) ir kiti. Bandymai išsaugoti tautą tarsi virsta oratorinio meno varžybomis, kurių centre – besisukanti grandiozinių ,,idėjų karuselė“. Štai Kazimieras Pokštas (prototipas – tuometinės Lietuvos geopolitikas Kazys Pakštas) primena tragikomiškąjį ispanų rašytojo Migelio de Servanteso pavaizduorą riterį Don Kichotą, įtikėjusį savo beprotiška vizija ir pasiryžusį stojiškai kovoti su vėjo malūnais. Kazimieras Pokštas, pasitelkęs lakią vaizduotę, savajį sumanymą, kaip apsisaugoti nuo grėsmingų kaimyninių tautų, atskleidžia Oskarui, ,,televizionieriui“ ir lietuvių ambasadoriui Paryžiuje. Pokštas sako, kad būtina tautiečius sutelkti masinei, planingai emigracijai ,,į naująją ateitį, į kitą pažadėtąją žemę“, į egzotinę salą Afrikoje, kur būtų galima sukurti ,,atsarginę tėvynę“. Jis tarsi įtikėjęs anglų humanisto Tomo Moro ,,Utopija“ mano, jog taip pavyks įgyvendinti idealios, harmoningos visuomenės, išsivadavusios iš gresiančio totalitarizmo gniaužtų, idėją. Grįždamas į šių laikų visuomenę, norėčiau pasakyti, jog šioje likvidžioje modernybėje vyrauja komercinė populistinė kultūra, kuri žmones, atrodo, tik ir bando paversti mechaninėmis kapitalizmo dalimis. Įsigalėjęs pramogų pasaulio kultas, ,,bukinančios“ televizijos laidos tarsi įkalina žmogaus vaizduotę ir verčia jį pilkąja masės dalimi. Apie tai ir kalbama šiuolaikinės amerikiečių rašytojos Susanos Barlow straipsnyje ,,Auka ir aš. Kas kaltas?“, kuriame teigiama, jog žmogus vis dažniau apleidžia vaizduotės galią, o būtent taip jo egzistencija virsta ,,šešėline auka“. Taigi itin akivaizdu, jog būtent vaizduotė, inovatyvus protas leidžia tobulinti mūsų visuomenę, ją ,,vaduoja“ iš stagnacijos gniaužtų.

Galų gale kuriami tam tikro pobūdžio vaizdiniai žmogui padeda išlikti sunkiu, psichologiškai luošinančiu laikotarpiu. Štai jau XX a. buvo ryškiausias utopinio mąstymo proveržiu, vaizdinių kūrimu. Tai žmogui padėjo išlikti niveliuojančio, savidestrukciją skatinančio totalitarizmo akivaizdoje. Tada, kai išsipildė niūriausios Jevgenijaus Zamiatino ir Džordžo Orvelo distopinės vizijos, virtusios nacistine ir sovietine milijonų Europos gyventojų realybe. Ne veltui Baroko epochos filosofas, prancūzų matematikas ir fizikas Blezas Paskalis teigė, jog žmogus tėra tik nendrė, silpniausias gamtos kūrinys, bet jis – mąstanti nendrė. Būtent todėl verta atsigręžti į savąją prigimtinę teisę – vaizduotę. Skubu ieškoti pavyzdžių, neleisiančių suabejoti mano samprotavimo teisingumu. Štai ezopinės kalbos meistru pripažintas Marcelijus Martinaitis net nesiruošė suklupti prieš sovietinės vergijos jungą ir ideologiškai angažuotis. Pasitelkdamas vaizduotę, ironizuodamas sovietinės ideologijos klišes ir nuostatas, karnavališkai apversdamas oficialios politikos hierarchijas, Martinaitis sukūrė ,,homo sovieticus“ žmogui priešingą asmenį – kvailelio kauke prisidengusį žemaitį Kukutį. ,,Kukučio baladėse“ Kukučio kūnas vaizduojamas visas deformuotas, disharmoniškas, sudarkytas, tarsi po mirties nuolatos yrantis, tačiau niekaip nepranykstantis. Taip brutaliai, makabriškai sudarkytas kūnas tarsi pabrėžia šizofrenišką asmenybės sueižėjimą sovietinėje visuomenėje. Štai baladėje ,,Kukučio raštas vienkartinei pašalpai gauti“ Kukutis prašo grąžinti nors burną – kalbėti ir valgyti, o baladėje ,,Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoj kojoj“ prarasta kūno dalis tampa lūžtančio mentaliteto metafora. Skausmas, kurį sukelia kojos netekimas, apima ir kardinaliai keičia visą pasaulį: ,,Joje yra kažkas baisus,/ man nesuprantamas,/ didesnis už ją pačią:/ siekia net Verdeną/ ar Japoniją.“ Sakralumo netekęs kūnas gali būti suvoktas kaip taisyklingo, atletiško, jaunatviško socialistinio žmogaus vaizdinio dekonstrukcija, galbūt net konkrečiai nukreipta į Eduardo Mieželaičio Žmogų, kurį laiką buvusį ryškiausia sovietinio žmogaus reprezentacija. Taigi akivaizdžiai peršasi išvada, kad kuriami vaizdiniai, įgiję slaptas, neoficialias formas, padeda pasipriešinti smurtui ir prievartai, politinių valdymo sistemų brutalumui. Grįždamas į šias dienas, norėčiau paminėti vienuolį kapuciną Tėvą Stanislovą, kuris už dalyvavimą antisovietiniame judėjime, pseudoprogresą stabdančių vaizdinių kūrimą buvo tremtas į Intos ir Vorkutos lagerius. Pasak jo, būtent stojiški siekiai, vaizdinių kūrimas jam padėjo išgyventi. Taigi akivaizdu, jog vaizduotė, kuriami siekiai įkvepia stojiškumo.

Viską apžvelgęs, galiu drąsiai teigti, jog būtent vaizduotė, jos įkvėpti grandioziniai siekiai leidžia tobulinti mūsų visuomenę, kovoti dėl šviesesnio rytojaus, pasipriešinti brutaliai smurto ir prievartos ideologijai. Tiksliau, vaizduotės galia tarsi šventas apeigų vynas nuplauna beprasmybe pažymėtus gyvenimo iššūkius, įkvepia stojiškumo, tvirtumo.