Gaivališka prigimtis lietuvių literatūroje (100 balų)

Kolega Marius Sudeikis dalijasi mokinio egzamino darbu, įvertintu 100 balų:

Gaivališka prigimtis lietuvių literatūroje

„Būti ar nebūti?“- apimtas nevilties savęs klausė jaunasis Danijos princas Hamletas.  Šekspyro tragedijos protagonistas blaškėsi tarp gyvybės ir mirties pradų, atleidžiančios ir keršijančios žmogaus prigimties. Gaivališka individo instinktų ir poreikių raiška nagrinėjama ir lietuvių literatūroje. Juozas Tumas-Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ teigė, jog audringa archetipinė individo prigimtis pasireiškia kaip aukštesniųjų jausmų realizavimo priemonė, o Marius Katiliškis  romane „Miškais ateina ruduo“ pasąmoninę žmogaus psichikos dalį, valdomą instinktų, atskleidžia kaip destruktyvią ir jausmingą meilės jėgą.

XX a. neoromantikas J. Tumas-Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ teigia, jog žmogaus prigimties gaivališkumas atskleidžiamas kaip nenumaldomas troškimas taurius jausmus realizuoti kasdienybėje. Ši idėja pristatoma meilės trikampio pavidalu. Du vyrai: Mykolas Šiukšta, savo šeimoje užimantis socialinį dėdės statusą, todėl visų vadinamas Mykoliuku, ir Rapolas Geišė, dvaro tijūnas – įsimyli pasiturinčio ūkininko dukrą Severiją. Visus juos meilė užklumpa netikėtai, tačiau autorius pabrėžia jausmų natūralumą, gamtinę prigimtį, užvaldančią individo sielą ir protą. Mykoliuko ir Severiutės jausmai prilyginami gamtos akordui, harmoningai atsispindinčiam jųdviejų kasdienybėje. Tačiau Severijos potyrius galima laikyti  įsimylėjimu, bet ne meile.  Mergina nesąmoningai suvokia bendros ateities su Mykoliuku trapumą: vyras yra nuolankus likimui, paklūsta gniuždančioms gyvenimo aplinkybėms, nekovoja už asmeninę laimę. Mykoliuko ryžto trūkumas verčia moterį ieškoti individo, padėsiančio jai realizuoti  aukštesniųjų jausmų sukeltą energiją fiziškai. Severija atkreipia dėmesį į kitą jos siekiantį vyrą – Rapolą Geišę. Dvaro tijūnas yra dinamiška Mykoliuko priešingybė: žinantis, ko nori, dinamiškas, ryžtingas.  Audringi tijūno jausmai užburia Severiutę. Ji atsiduoda savo instinktams, gaivališkajai prigimčiai, leidžiasi užvaldoma pirmykščio aistros prado, išreikšto Rapolo paveikslu. Tijūnas merginai suteikia pirmas meilės pamokas, pažadina ir atskleidžia Severijos moteriškumą. Audringi pojūčiai patenkina merginos poreikius, tačiau nesustiprina meilės iliuzijos. Nors ir atsisakoma bendros ateities su Mykoliuku vizijos, ji vis dar jaučia jam taurius jausmus. Meilės pamokomis Severiutė pasidalija su Mykoliuku – juodu pasibučiuoja. Tada abu suvokia, kad jog tai yra tikroji meilė – jausmas ir veiksmas. Vis dėlto karti realybė ir skirtingi įsipareigojimai sociumui išskiria įsimylėjėlius, tačiau kartu patirtų laimės ir dvasinės pilnatvės akimirkų prisiminimai lydi juos visą gyvenimą. Taigi, iš to galima spręsti, jog apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ vaizduojamas jausmingas instinktyvios prigimties proveržis yra traktuojamas kaip aukštesniųjų jausmų raiškos būdas.

Dar vienas XX a. rašytojas Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ pirmapradę žmogaus prigimtį atskleidžia kaip nevaldomą, destruktyvią, tačiau neišvengiamą meilės jėgą. Kūrinio protagonistas – Telesforas Gelažius, visų vadinamas Tiliumi – atvyksta dirbti į Basiuliškių vienkiemį. Ten jis susipažįsta su Monika Doveikiene, kurios santuoka su našliu Petru Doveika buvo pagrįsta materialinės naudos poreikiu.  Iš pradžių vedybos jauną moterį tenkina, ji mėgavosi prabanga ir patogumais, kuriais save apsupo.  Laikui bėgant, Moniką ši padėtis ėmė gniuždyti: jaunoji Doveikienė pradėjo jaustis suvaržyta – tarsi būtų įkalinta auksiniame narvelyje. Vienintele pabėgimo iš jo galimybe tapo romanas su Tiliumi. Žemininkų kartos rašytojas Katiliškis ypatingą dėmesį skyrė Lietuvos gamtos ir veikėjų gaivališkų emocijų paralelei: Tiliaus ir jaunosios Doveikienės meilė lyginama su sausringa, kaitria ir deginančia vasara. Atsidavę instinktų valdomai prigimčiai jaunuoliai nemąsto apie audringų santykių pasekmes, aplinkinius ar jų jausmus. Tiliaus ir Doveikienės energija nukreipta į vienas kitą, o aistros kolizija destruktyviai veikia  su jais susijusius žmones: Tilius palieka savo pirmąją meilę Agnę, Doveikienė visai  apleidžia santykius su senuoju Doveika. Tokia situacija artina romano atomazgą, Monikos ir Telesforo meilės pabaigą. M. Katiliškio kūrinio kulminacija tampa įskaudinto Petro Doveikos, sužinojusio apie žmonos neištikimybę, šūvis. Pašautas Tilius sukniumba ant  mylimosios rankų – deginanti aistra galiausiai sunaikino ir juos. Perfrazuojant poetą Henriką Radauską, gyvenimas paspendė Monikai ir Tiliui spąstus, kurie tapo jų pražūtimi. Vadinasi, galima teigti, kad Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“ nagrinėjama instinktyvi žmogaus prigimtis, pasireiškianti meilės jėga, kuri yra destruktyvi ir nevaldoma.

Taigi, išnagrinėjus dviejų XX a. rašytojų du kūrinius tapo aišku, kaip lietuvių literatūroje atskleidžiama gaivališka individo prigimtis. Juozas Tumas-Vaižgantas vaizdavo žmogų, kurio netramdomi instinktai traktuojami kaip tauri jausmų išraiška, o Mariaus Katiliškio romano veikėjų prigimtis perteikiama aistringos ir destruktyvios meilės pavidalu. 613 ž.