Trukdau Jus iš Lietuvos radijo “Klasikos” programos laidos “Ryto allegro”. Norėčiau pasikonsultuoti ir paprašyti pagalbos. Norėčiau rengti laidą apie literatūros mokymą mokyklose, kaip parenkami autoriai, kūriniai, kaip keičiasi literatūros mokymo turinys einant metams, koks turėtų būti santykis pasaulinės ir mūsų literatūros, galbūt pasaulinės tendencijos ir t. t..
Diskusijos dėl programų jau aptilę, jos priimtos, tačiau vis sulaukiame tokių klausimų ir tėvai reiškia nuomonę, todėl būtų naudinga pasvarsyti šia tema. Kaip manote? Labai norėčiau, kad kas nors sutiktų mintimis pasidalinti iš Lituanistų miestelioDėkoju ir laukiu žinių,
Pagarbiai,
Raminta Jonykaitė
Laidoje, manau, dalyvauti privalome. Įrašą norima daryti ateinančios savaitės antroje pusėje. Kol kas laukiame orientacinių klausimų, tačiau galbūt galime visi drauge pasitarti, ką derėtų laidoje aptarti ir akcentuoti. Laukiu Jūsų nuomonių.
ORIENTACINIAI KLAUSIMAI: Lituanistams
Siūlykim, kolegos, bent jau dabar netylėkime.
Pateikiu orientacinius klausimus.
ORIENTACINIAI KLAUSIMAI: Lituanistams
Šitie du klausimai MANO – „užsimušu” 🙂 😉 🙂
Mokymo bazė – ar esate pasirengę tokiems pasikeitimams (literatūra, aprūpinimas vadovėliai, pedagogų kompetencija)?
Štai VU doc. Regimantas Tamošaitis iškelia bendrą klausimą; „Kaip dėstyti lietuvių literatūrą, kad ji mokiniui būtų artima, sava?“ Kokie būtų Jūsų pasvarstymai?
1-4 klausimai kaip atskiri yra niekiniai, nes interviu metu bus kartojamasi…
Dėl sąrašo: žinoma, kad per platus, bet apie tai rengėjams buvo ir sakyta, ir rašyta. Ne naujiena ir argumentas: mokiniai visiškai neturi galimybės reflektuoti perskaitytą tekstą, diskutuodami rasti atsakymus į klausimus, kuriuos kelia tekstas. Taigi tokia programa UŽMUŠA mokinio NORĄ /gebėjimą MĄSTYTI. Ji SKATINA tik ĮSIMINTI ir prireikus ATKARTOTI. STANDARTIZUOTA IR NEĮGALI MOKYKLA.
5 kl.: duotas sąrašas gerai – teikia saugumo ir mokiniui, ir mokytojui – tik ne toks gausus… Apskritai skaitytinų tekstų sąrašas galėtų būti tokios apimties, kuri paliktų galimybę šalia privalomos literatūros pasirinkti ir m-niui rūpimą. Deja, net egzaminas įrėmina…
6-8 kl.: tai m-jui nekelia rūpesčio, nes visi puikiai suprantame, jog senąją literatūrą aktualizuodami priartinsime prie mokinio. Juk GLOBALIZACIJA VYKO IR 16-ajame a. (daugiakalbystė, lotynų klb. dominavimas, kai dabar „sergama” anglų klb. Vadinasi, yra apie ką kalbėti su m-niais.). Nemanau, jog sen. l-rą m-niui sudėtinga suprasti.
9 kl.: Nerimtas klausimas – dabar programos jau nepakeisime. Sumanus mokytojas visuot. l-rą skaitys per modulį. Juk rengėjai nepaliko pasirinkimo galimybės, todėl dirbame KŪRYBIŠKAI…
10 kl.: Absurdas… JIE NEGIRDĖDAMI patvirtino, o MES GALVODAMI DIRBAME… Taigi ieškome…
11 kl.: kad literatūra taptų SAVA, reikia suteikti galimybę m-nio saviraiškai, deja deja…
Trumpai – po vieną sakinį kiekvienam klausimui. Išsakau savo nuomonę. Į pirmą klausimą atsakyti ir viską paaiškinti, manau, turi tie, kurie keitė programą. Kas iš to jei pasakysime, kad neturėjo būti priimti, jeigu jau priėmė. Autorių programoje per daug, turime dirbti istorikų darbą, bet kai šiandien pakalbinau istorikę, ji pasakė: ir gerai, kad jums sukrovė tuos tekstus, kodėl mes, istorikai, juos turėtume nagrinėti? Turinys plečiamas todėl, kad kiekvienas programos autorius ir jų konsultantai ką nors prideda nuo savęs, mano supratimu, nėra galvojama apie mokinį. Krūvis didėja, kad turinio požiūriu visko daug, o šalia to juk reikia ne tik žinias perteikti, bet ir ugdyti gebėjimus. Kito klausimo nesuprantu – privalomi rekomendaciniai autoriai? Literatūros perskaitymas keičiasi – ir tai ne tragedija, tai natūralu. Atsižvelgti pirmiausia reikia ne tiek į visuomenės pokyčius, kiek į mokinių amžių ir nereikalauti to, kas jiems per sunku. Seni tekstai, žinoma, sunkiau suvokiami, bet kada juos galima suvokti, jei dėl programos platumo vėl reikia lėkti kaip akis išdegus. Tautinė tapatybė svarbi, bet nuo pasaulio įtakos nepabėgsi, kad ir kiek piktinsies kaip Donelaitis kokiais nors „sopagais”, pakeitusiais vyžas. Visuotinės literatūros tekstai universalūs, peržengę vienos tautos ribas, todėl jų reikia kur kas daugiau (ir vizualinių taip pat). Bazė skurdžių skurdžiausia – tai akivaizdu (mes iki šiol mokykloje neturime nei vadovėlio, nei chrestomatijos nors vieno egzemplioriaus). Tamošaičio mintis gera, klausimas – ar visiems mokytojams užteks kūrybiškumo? Ir dar kitas klausimas – Reginos: kiek laiko reikia norint pasiruošti pamokai?
1. Mano manymu, programos galima buvo ir nekeisti. O jeigu jau prireikė, tai reikėjo palikti daugiau visuotinės literatūros kūrinių, juk lietuvių literatūra neturi tokių tekstų, kurie būtų skaitomi ir analizuojami visame pasaulyje. Kodėl mes užsidarome savo kaiute ir vietoj to, kad analizuotume „Antigonę” kalbame apie „Radviliadą”.
2. Neaišku, kodėl kai kurie kūriniai paimti, kodėl kai kurių atsisakyta.
3. Platesnis turinys- labiau apkrauti mokiniai. Juolab kad daugumos tekstų neįmanoma rasti, tai dar apsunkina mokinių galimybes su jais susipažinti, ne kiekvienas turi galimybes rasti reikiamą tekstą miestelio, miesto viešojoje bibliotekoje. Kuo daugiau kūrinių, tuo mažiau laiko jiems nagrinėti, tad pro kai kuriuos prabėgama tik paviršiumi, susikoncentruojama į tuos, kurie gali būti egzamine (juk bus nurodyti privalomi autoriai, baisu, jei kaip tik klius tie, kurie mažiau aptarti).
4. Tikrai taip
5. Jei privalomi, tai ne rekomendaciniai. Nežinau…
6. Be abejo reikėtų atsižvelgti. Mokiniai daug mieliau skaitys tekstus, kurie rtimi jų amžiui, pasaulėžiūrai. Kodėl neįdėjus kūrinių, kurie aktualūs mūsų dienom, dabartiniam jaunam žmogui. Sakykim mano buvę mokiniai skaitė ir dalinosi vieni su kitais j. Ivanauskaitės knygomis (jei kalbame tik apie lietuvių literatūrą)
7. Sunkiai skaito mokiniai senosios literatūros tekstus, daug kas jiems nesuvokiama, tad mokytojui lituanistui tenka būti ir istoriku. Būtų gerai, kad dalykų programos derėtų, tada bent nereikėtų dirbti dviejų dalykų mokytojais. Aišku, tekstus suvokti įmanoma, tačiau ar visos juose deklaruojamos vertybės svarbios dabarties jaunam žmogui… Vargu. O ir laiko gilesnėms analizėms, pokalbiams nelieka.
8. Vargu
9. Reikėtų, būtent tos laiko patikrintos, skaitomos ir analizuojamos ne vienos kartos.
10. Bazė skurdi, vadovėlių, chrestomatijų nėra, jokios pagalbos mokytojai nesulaukia, net planas 11 klasei taip ir nebuvo paruoštas. Vėl biznis leidykloms:norėdamas turėti bent kokios darbui reikalingos medžiagos mokytojas priverstas pirkti nepigiai kainuojančias knygas. Juk mokyklos dažnai pinigų neranda net visiems vadovėliams, o ką jau kalbėti apie mokytojo knygas (jų net nėra), papildomą literatūrą.
11. Kad literatūra būtų artima, sava ji turi būti tokia, kuri atitinka tos kartos interesus. Deja, visagalis egzaminas visa tai nubraukia.
Sveiki, man labai įdomu, kaip mokytojai suprato greimistų pastabą, kad drąsus šiuolaikinės literatūros tekstas gali būti problemiškas pedagoginiu aspektu. Ačiū
Tai turbūt tokie tekstai, kuriuose daug vulgarybių (bjaurumo estetikos)? Na, tiksliai nežinau…
1-2. Viduriniojo ugdymo bendrųjų programų keitimai tikrai nebuvo būtini – gal tik kiek pakoreguoti buvo galima, bet tikrai nebuvo būtinybės keisti iš esmės. Keista, kad atsisakyta antikos – daugelis kultūrinių įvaizdžių, atėjusių iš antikos, sutinkami vėlesnėje literatūroje. Nevertėjo tiek daug įtraukti senosios lietuvių literatūros. Na, bent jau ją palikti kontekste, o ne priskirti prie privalomų autorių.
3. Nesuprantama, kodėl reikėjo plėsti nagrinėjamą literatūros sąrašą, šiuo atveju derėjo taikyti principą: „Mažiau yra daugiau.“ Geriau analizuoti perpus mažiau kūrinių, bet kokybiškai, nelekiant strimgalviais per programą, kad tik viską spėtum…
4. Be abejo, kad krūvis didėja, nes atsirado daugiau privalomų kūrinių. Kadangi egzamino programoje nurodoma, kad rašiny būtinai turės jais remtis, mokinys nori nenori privalės perskaityti visus kūrinius. Ir ne tik perskaityti, bet ir suvokti jo temas, problemas, kad galėtų tinkamai susieti su rašinio tema. O jeigu bus perskaitęs, bet iš jaudulio egzamino metu negebės susieti su tema? Kas tada? Rašinys vertinamas nuliu?
5. Į rekomendacinį sąrašą galima žiūrėti kūrybiškai. Juk galima rinktis ir kitus kūrinius. Toks sąrašas nei palengvina, nei apsunkina. Jaunam specialistui gal ir praverčia.
6. Daugiau reikėtų dėti moderniosios visuotinės literatūros. Tarkime, egzistencialistai, prarastosios kartos rašytojai. Jaunam žmogui tokia literatūra kur kas patrauklesnė ir priimtinesnė nei senoji lietuvių literatūra.
7. Be abejo, kad senoji lietuvių literatūra yra sudėtingesnė mokiniui. Jie Donelaičio „Metus“ skaito su žodynu, pridėtu prie kūrinio, kitaip nelabai ką supranta. O analizuoti reikia išsamiai, bet kaip analizuoti, jei mokinys net žodžių nesuvokia?
8. Tai jau ne tik lietuvių kalbos mokytojų reikalas. Kol visuomenėje tvyro nusivylimo valstybe nuotaikos, priešemigracinės būsenos, gali suokti apie tautinę tapatybę, ją ugdyti, kiek nori – naudos bus maža. Jauno žmogaus pasaulėžiūrą labiau formuoja šeima, draugai, žiniasklaida. Jei ten vyrauja negatyvios nuotaikos, lietuvių kalbos pamokos esmės nepakeis.
9. Be abejo, kad reikia daugiau visuotinės literatūros. Ko mes bijome? Jei neturime stiprios renesanso, naujųjų amžių literatūros, tai gal geriau analizuoti visuotinę, o ne bandyti daryti šedevrus iš savosios to laiko literatūros…
10. Pasikeitimams visiškai nepasirengę. Mes iki šiol dar net užsakytų chrestomatijų negavome, neturime tekstų. Nekalbu apie literatūrinio rašinio kūrimo metodiką. Viskas vyksta stichiškai, kas kaip moka, tas taip sukasi. Išplauksi, neišplauksi – niekam nerūpi…
11. Kad mokiniui literatūra taptų sava, ji jam nors kiek turi būti aktuali – kad paliestų kažkokios jam artimos temos, problemos. Kaip priartinti senąją literatūrą? Tai klausimas, į kurį dar neradau atsakymo…
Dar vieno žmogaus pasiūlymas:
@daliuka
Turėtas omenyje Parulskio pjesės „P.S. byla O.K.” tekstas. Ten nemažai rusiško „mato”. Nežinau, ar dabar šitas tekstas yra likęs programoje, bet viešo laiško rašymo metu jis buvo prie siūlomųjų. Pati pjesė daugeliu atžvilgiu verta dėmesio, simptomiška, aktuali, bet yra specifiniai „mokykliniai” aspektai. Pirma. Ką daryti su gausiais rusiškais keiksmažodžiais? Versti? Kupiūruoti? Parengti žodynėlį? Antra. Parulskio santykis su tautinėmis vertybėmis ir bažnyčia labai komplikuotas. Viena vertus, tai sveika mūsų mūsų visuomenei. Tačiau vaikus iš katalikiškų ar labai patriotiškai orientuotų šeimų toks tekstas gali ir užgauti . Laisvoje valstybėje, žinoma, gali būti visokie tekstai siūlomi. Tiesiog kyla įtarimų, ar rengėjai šitą pjesę skaitė.
Kolegos, siūlykit, sakykit/rašykit. Laidos įrašai pradedami daryti jau rytoj. Suprantu, kad niekas nepasikeis, bet juk kalbėti reikia- literatūra juk mūsų daržas, mūsų pupos 🙂 Juk būtent mes ugdome literatūrinius gebėjimus, ne programos sudarytojai, ne ŠMM ar UPC…
O koks mokytojų požiūris į tai, kad nebeliko teksto interpretacijos?
AR VERTA KALBĖTI APIE TAI, KO NĖRA??? Be to, interpretuodami tekstą mokomės rašyti rašinį (ir vieną, ir kitą)…
@Rimutė Dauneckienė
Manot, kad neverta net kalbėti?
7 kl.: Kodėl reikalingas didesnis dėmesys senajai literatūrai?
Iš kur man dabar žinoti, kodėl taip sureikšminti tie, kai kurie net nelietuviškai rašę, autoriai??? Gal tikimasi naujų šlymanų iškilimo?.. Tie tekstai tikrai jau nepaveikūs meniniu požiūriu. Nebent (tai utopija) kas nors išleistų su visa klase kokiai savaitei į stumbrų medžioklę 🙂 Bet vėl bėda- atsiliktume nuo PROGRAMOS… 😀
10. Mokymo bazė – ar esate pasirengę tokiems pasikeitimams (literatūra, aprūpinimas vadovėliai, pedagogų kompetencija)?
Pamiršta programos sudarytojų kompetencija. Absoliutus nulis, net pavyzdinių planų neturime. Gerai, kad yra „Lituanistų miestelis”- susibėgame, pasitariame, pasidalijame tuo, kas ką turime ar randame… Esame vieni ir vieniši…
11. Kaip dėstyti lietuvių literatūrą, kad ji mokiniui būtų artima, sava?
Viceministras V. Bacys jau už mus ne kartą yra atsakęs (ir ne tik jis): dėstyti kūrybiškai 🙂 , arba (dar geriau)- tiesiog dirbkite 🙂
Pritariu Petrui…
@Perpetua
Neįsižeiskite, bet argi tai pokalbį darys esmingą? Juk mums dabar reikia dirbti su patvirtinta dalyko ir egz. programa, nors ir primesta… Taigi svarbu, kaip dirbti, kaip vertinti mokinius…
P.S. Mieli kolegos, ar skaitėte pavyzdinius literatūr. raš.? Juose yra klaidų… O gal aš sapnuoju???
Rimutei: tuos apie moterų paveikslą? Užmečiau akį, neskaičiau, stalčiuj. Mačiau 2 dėstymo pastraipas, visąlaik mokiau, kad 3 geriausia. Tai ir nebežinau, kaip geriau. Reikės pasižiūrėt tuos rašinius.
A.Br., kurios mokinių rašiniai buvo pateikti, kaip mokytoja yra silpna. Kai dėstė paprastoms Licėjaus klasėms, ne tarptautinio bakalaureato, didžioji jos mokinių dalis eidavo pas korepetitorius, o šie kraupdavo nuo… mokytojos lygio. Tą jos „lygį” žino ir VPU, ir ŠMM, ir ŠPC (jau panaikintas) – jų vaikai irgi ten mokėsi, „ragavo”, tad žinios patikimos. Netgi moksleivių forume kažkada apie tai diskutuota…
Rašau tokius dalykus tik tam, kad į visą dabartinio UPC ir kompanijos pateikiamą medžiagą priimtumėte kritiškai – iki pavyzdinio lygio ten labai toli.
O kur tuos rašinius galima paskaityti?
@Vytautas Staugas
Buvo „Miestelyje”.
Reikia prisiregistruoti mūsų svetainėje 🙂 Berods, jie čia: http://www.kalbam.lt/?p=9890
Dėkui 🙂 Kitąkart dar ir slaptažodžio paprašysiu 😀
10. Mokymo bazė – ar esate pasirengę tokiems pasikeitimams (literatūra, aprūpinimas vadovėliais, pedagogų kompetencija)?
Vadovėlių , tekstų trūksta, reikia pačiam ieškoti. Mokiniai net kartais nesupranta, kodėl reikia tiek daug knygų, juk ištraukėm visokias senas knygas, kurios jau buvo apdulkėjusios.
11. Kaip dėstyti lietuvių literatūrą, kad ji mokiniui būtų artima, sava?
Pirmiausia turi būti kuo daugiau mokiniams artimų temų, kurios sujaudintų mokinių širdis, o čia per daug kūrinių, kurių mokiniai nesupranta, tai apskritai atstumia nuo bet kokios literatūros.
Bandau viską susisteminti, pasinaudosiu Jūsų mintimis. Tiesa, gal nepasakiau, nuo mūsų kalbėsime aš ir kolegė Regina Dilienė. Laidoje dalyvaus ir daugiau žmonių- kalbins ir universitetų dėstytojus.
Man tokia mintis… apie tą kūrybiškumą. Tikrai reikia kelti klausimą – ar visi mokytojai GALI būti kūrybiški? Dirbti taip, kad mokiniui senosios literatūros kursas būtų suprantamas ir taptų savas, anot Tamošaičio, gali talentingi, gabūs mokytojai. Pripažinkim, daugelis yra ne kūrėjai, o vykdytojai – jie gali tik pasiimti tai, kas duodama, o ne patys susikurti. O kas duodama? Ar yra kokia metodika, kaip dėstyti įdomiau, kaip suaktualinti kūrinius?
@Regina Dilienė
Ačiū… O aš jau pamaniau, kad visai nieko nesuprantu…
@daliuka
Kolege Dalia, taip, čia yra problemų, bet man nesinori užgauti mokytojų. Pamokoje mes esame kūrėjai, bet drauge esame ir vykdytojai. Programa juk nuleidžiama iš viršaus. Jei į dalyko programą mes galime pažiūrėti kūrybiškai, tai egzamino programą tegalime tik aklai vykdyti. Galime kalbėti, kad mokomės ne egzaminui, o gyvenimui, bet ką apgausime? Mokinius? Save? Sistemą? Nieko. Egzaminas nežiūri talentų ir suaktualinimų (bent jau būsimasis, nes jis reikalaus išankstinio žinojimo, bus apribotas privalomuoju autoriumi)…
Na, gal aš klystu…
Nemanau, kad mokytojai įsižeis. jeigu aš save laikau kūrybišku – ko man įsižeisti, aš nepriklausau tam daugeliui 🙂 O jeigu jau įsižeidi – tai tada „vagie, kepurė dega”… Mes bijome, kad kažkas pasakys – koks/kokia pasikėlęs/usi? Yra toks geras publicistinis straipsnis apie baimę išsakyti kritines mintis, kad kažkas neįsižeistų. Svarbu, Petrai, kad yra minčių apie tai – ką tik išsakėte. Nuoširdžiai linkiu tai išsakyti ir laidoje. Kuo geriausios sėkmės.
Prisiminiau vieną savo išgyvenimą 🙂 Buvau dar tik pradėjęs dirbti mokykloje (gal prieš kokį 15 metų), vyko (lyg) tėvelių diena, kai tėvai galėjo apsilankyti pamokose. Taigi vedžiau , berods, septintokams pamoką apie „Drakulą”, skaitėme, aptarinėjome, lyg diskutavome. Na, nesvarbu. kelios mamos sėdėjo klasės gale, tylėjo. Paskui vyko bendras tėvų ir mokytojų susirinkimas salėje. Ir, ką gi, atistojo viena iš mamyčių, buvusių mano pamokoje, ir isteriškai pradėjo rėkauti, kaip drįstama jos/jų vaikams tokius kūrinius aptarinėti, kažką pradėjo svaičioti apie smurto, žiaurumo propagavimą ir pan. Suglumo visa salė, ypač lituanistai. Atsikirtome, kad kūrinys programinis, direktorius kažką numykė, kad čia ne nuo mokytojų priklauso. Ilgai nešiojausi tą KOŠMARIŠKĄ isterikės mamos išpuolį širdyje, kaip matote, dar ir dabar prisimenu 🙂
Šiuolaikinis tekstas, manau, tikrai gali būti problematiškas pedagoginiu aspektu. Problematiškas ne mokytojo, o tėvų atžvilgiu. Žinokit, gali būti ir atvirkščiai- perdėtas katalikybės propagavimas, patriotiškumas irgi kai kam gali sukelti pasipiktinimą. Dabar tiek daug tų visokių „tikėjimų”, kad nebežinai, kas ir kam priklauso. Nors, kur aš dirbu, mokome kaimiškų vietovių vaikus, bet pastebėjau, kad pas mus nemažai Tikėjimo žodžio skleidėjų, netoliese dar yra sentikių (stačiatikių) kaimelis… Vienai kolegei auklėtojai buvo problemų- organizuodavo klasės gimtadienius (sveikindavo vaikai vieni kitus), tai viena šeima parašė , kad jų tikėjimas (net nežinau, kokio ji „tikėjimo”) neleidžia džiaugtis ir švęsti gimtadienių, kad auklėtoja verčia nusižengti jų tikėjimo dogmoms… ir rašė ne direktoriui, o tiesiai švietimo skyriaus vedėjai 🙂
Grįžtu prie temos 🙂 Taigi, tikrai modernūs šiuolaikiniai tekstai gali būti problematiški. Bet analizuoti ir skaityti aš, pavyzdžiui, norėčiau. Tik reikia tai daryti… kūrybiškai 🙂 Manau, pagrindinė problema, kad mes vis dar neišmokome mokinių nepainioti literatūros ir gyvenimo…
@daliuka
Ačiū 🙂 Šiaip aš Jūsų mintims pritariu 🙂 Dabar vyksta didysis mano pasiruošimas 🙂 Minčių diferenciacija ir integracija 🙂
Tėvai, pavyzdžiui, nesupranta metaforų, o ir mokiniams jas reikia išaiškinti – kad tai tik metafora. Dažnai nesupranta ir juokų – jeigu juokaujame, būtinai paskui turime pasakyti, kad juokavome. Taip jau yra su tuo supratimu 🙂 O. Vaildas sakė, kad menininkas gali vaizduoti viską. Perfrazuodami mes galime sakyti – ir skaityti galima viską, svarbu – kaip vertiname. Literatūra nėra gyvenimo atspindys, bet ji kalba apie gyvenimą, jo reiškinius palylėdama į kitą lygmenį – meninį. Kad tas lygmuo taptų suprantamas, reikia ir skaityti, ir analizuoti. Jeigu rašytojas remiasi bjaurumo estetika, tai reikia aiškintis, kodėl taip yra. Ir nemanau, kad visi turime taikytis prie nesuprantančių. Tai jau jų problema. O to nesupratimo, Petrai, mums visiems tenka patirti. Šiandien viena mokinė skaitė savo pastraipą, kita paklausė – ar galima vartoti žodį „šlamštas” 🙂 O kodėl negalima? Reikia tik argumentuoti. Donelaičio poemoje yra visokių žodžių – ir „šūdvavaliai”, ir „šūdinėti” 🙂 O paskaitykim Sigito Gedos dienoraščius – ir ką? 🙂
„Jeigu jūs tikite viskuo, ką skaitote, geriau visai neskaitykite” (japonų patarlė). „Tarp knygų, kaip ir tarp žmonių, galima pakliūti į gerą ir į blogą draugiją” (K. A. Helvecijus). Tai retorikos kurso praktinės užduotys… Mokiniai rinkdami medžiagą gauna sau, kaip skaitytojams, geros informacijos.
Vėliau ar anksčiau į rankas gali patekti labai įvairūs kūriniai. Jeigu neišmoksi jų vertinti, tai ir priimsi viską be išlygų. Mes mokykloje turime išmokyti vertinti. Parulskio kūryba dali atrodyti dviprasmiška, bet reikia atsekti – kokią žinią ji siunčia? Su pliusu ar su minusu?
Laida bus transliuojama trečiadienį, spalio 5 d., 9.00 val. per LR II programą.
M.Ivaškevičiaus „Madagaskaras” (III veiksmo IV scena): „Tamsioji lietuvių tauta. Žmogų vaidinti pamėgusios dilgėlės, usnys, kelmai. Rinkitės atsiklausyti savo vidinio kaimyno – žmogaus artimo šalies, kalbančio jums nepažįstama eseizmo kalba. Vidinėje jūsų kaimynystėje šiandien ir vėlei lyja. Prašlapę artimo piliečiai. Ir šitas vidinis lietus – tai žodžių artistų, ieškančių bei nesurandančių tautinės jūsų širdies, prakaitas. Išorės mūsų kaimyne, mes tarsi žarnų kirmėlės naršom po tavo kūną sunkiai ieškodami dvasios. Bet nedėkingas mūsų amatas, šis painus mechanizmas tautinių jūsų viduriukų kiekvieną kartą mus atveda prie jūsų šiknos skylės. Tad ir liūdnai konstatuoju: tautinis jūsų organizmas dar nėra išauginęs dvasios anei širdies. Gyvybė jame palaikoma nuolatine cirkuliacija materijalinių šūdų. < ...> Aš gi kalbu kaip zondas, neatsakingai įlindęs į tautos organizmą. Negresia jūsų tautai anei baisus insultas, anei širdies ataka, kadangi kaipo šitokio organo jūs tautoje neatrandama. Baisiausia, kas gali ištikti,- tai vidurių užkietėjimas bei išsiliejimas į smegenis užkietėjusio turinio, ieškančio sau išeities.
Kolege Regina, kas Jums? 😎 🙂
Čia reikėtų žymės N-14 😀
@Petras Gedvilas
Keistas klausimas, moralusis kolega 🙂 🙂 🙂 – aš tik gailiuosi, kad nepacitavau šių PROGRAMINIO kūrinio žodžių atsakydama į klausimą apie šiuolaikinės literatūros tinkamumą pedagoginiu aspektu. Gal dar nusiųsti el.paštu?
Ar gali būti iškreipčiau: į „tautos organizmą” per, atleiskite, šiknaskylę…
Pigu, vulgaru, šlyyyykštu… Kokiam reikia būti, kad galėtum taip „kalbėti”???????
Gaila, yra tikrai svarbių tekstų, kuriems dėl tokių madagaskarų laiko neliks…
Esu pakraupus.Kaip mama ir tautinių mažumų mokyklos lietuvių kalbos mokytoja.Tikrai neturiu daug laiko susipažinti su naujausia lietuvių literatūra.Ten tikrai taip rašoma?Pasaulio pabaiga.Bloga darbuotoja esu…Jeigu ne ,,Lituanistų miestelio”miestelėnų pagalba,tai išvis jausčiausi nuliu…