Kolegė Rima Bartkienė dalijasi gerąja patirtimi:
siunčiu skenuotus tekstus iš J.Žėkaitės knygos apie J.Savickio noveles.
Rinkinys „Ties aukštu sostu“ (1928) savotiškai papildo ir tęsia „Šventadienio sonetus“. Ne veltui prasideda apsakymu „Kova“, poetizuojančiu amoralumams nenuolaidžiaujančią būtybę:
– Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži.
Jo „mamanka“ buvo išties per graži. (I, 94)
Amžinoji Savickio tema: išskirtinumas, ypatinga gamtos dovana, įpareigoja savitvardai. Neapsižiūrėsi, ir stichija, gundanti, viliojanti galimybėmis, nuplukdys į prarają laiku jai nepasipriešinusį. Vaikas, mylimiausias Savickio herojus už savarankiškumą, stebisi, kad egzistuoja šeimos, kur būtybės, panašios į jį, yra mylimos. „Jis smarkiai trenkė žyduką kumščia į krūtinę, parversdamas jį drauge su ištrūkusia iš jo rankų ir nudardėjusia skardinaite“, – išliejamas pyktis ant niekuo dėtų jo asmeninėje tragedijoje. „Jis buvo nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad jo tėvas būtų toks pats, „kaip ir kiti“. Tai stilius. Tai – malda“, – individualizuojamas toli gražu ne vaikiškumas, tačiau taip, kad aplinkybės konkretintų psichologiją:
Pavyzdžiui, ar ne gerai ties geležies krautuve į žemę įleistas geležinis kapoti priekalas dainuodavo: „dziling, dziling, džang!“
-Man aršiną su coliu. Man tiek ir tiek pavažoms! – sakydavo pasigėrėjimo tonu ūkininkai.
Ir tėvas taip pat turėtų nusipirkti sau geležies ir, gražiai sulygęs su žydu, nešti ją per miestelį savo vežiman krauti.
-Karnoms geležies pirkau! Žydas nulupo, bet ką padarysi, reikalinga! – turėtų sakyti jis. Pagaliau nesvarbu pati kalbos forma, svarbu tas amžinas gyvybės pradas, veiklumas ir rūpinimasis. (I, 96).
Egzistuojame ne pagal mūsų susigalvotus sąlygiškumus. „Bet tėvas girtuoklis! Ne! Ne girtuoklis, bet paprastas girtuoklėlis. Smuklių palašautojas“, – nusileidžia vaikas iš, rodos, kukliausių svajonių į kontrastą. Žino ir priežastis neišsipildžiusio troškimo:
Dėl to, kad durnas. Bobos apsėstas, nemoka atsikratyti. Jam duotų valią, jis mokėtų suvaldyti!
Vaikas jautė, kad tėvo geros širdies esama, bet silpnabūdžio. Kažkas stipresnis negu jo pairusieji nervai jį valdė. (I, 96).
Ne visi gimsta vienodi, todėl tie, kurie protauja, turi padėti inertiškiesiems – autorius iš lengvo, paklaidžiojęs empirikoje („Saulė auksinė, graži leidos už miesto trobesių ir plačių miesto gatvių“), vaiką priešina motinai, gyvenančiai iliuzijomis. „Kad ir mamanka! Geriausia pasaulyje močiutė, bet kai pamato kokį kavalierių, ima ir išlėpsta. Dėl to, kad durna!“ Apibendrinimai „durnas“, „durna“ – ne pasmerkimas, o veikiau susigundančių niekybėmis teisinimas. Ne veltui kūrinys pavadintas „Kova“: vaikas lengvai neišsižadės brangiausios jam būtybės. O moteris, susikūrusi laimę „su pusbuteliu geros maderos“ bei įsivaizdavusi esanti kažkas nepaprasta („sukos krinolinuotos moterys ir jaukūs kavalieriai, elegantiškai darydami tylaus šokio pas. <…> Ir karčemos princesė, pasiraskažydama, kiek pakėlusi savo šviesių šilkų krinolinus, kitų porų priešakyje tyliai improvizavo menuetą, vesdama paskui save vyrus“), gins vaiką nuo galimos demoralizacijos („Mano vaiko, meldžiamieji, nelieskit!“), gaila, trumpam. Už motinos pareigą stipresnis geidulingumas ima viršų trumpose priešybių grumtynėse. „Faktorius iš vienos pusės, ponaitis iš kitos užgulę šnabždėjo jai kažką būtina į ausį ir vedė į ratus. Ta net nusikvatojo iš džiaugsmo, taip buvo juokinga. <…> Prišokęs prie beriedančio skubiai vežimaičio, jis dabar stengėsi jį sustabdyti. Bet tai jam nepavyko. Įsikibęs į vežimaitį, jis buvo smarkiai rato parblokštas ir gulėjo dabar karčemos kieme, smarkiai pritrenktas, žado nustojęs“. Stichija laimėjo prieš protą ir valią – pastangas atkovoti teisėtai priklausantį turtą.
Janina Žėkaitė. Jurgis Savickis. – V., 1994. – P. 79-81.
Esu dėkinga.