Kai nuo postmodernistinių mišrainių tampa atgrasu, norisi gryno maisto. Imu skaityt naują Juozo Apučio knygą „Vieškelyje džipai“. Ir štai gaunu duonos ir vandens, ir duona dar patepta medumi. Džiaugiuosi, kad novelių rinkinys storas, fundamentalus, kad ne kartą atsiversiu, kai būsiu pamiršusi, kaip gali skambėti lietuvių literatūros kalba.
„Vieškelyje džipai“ – labai kitokia, kitoniška knyga, išsiskirianti iš bendro šiuolaikinės prozos fono. Kokiais būdais J. Aputis sugebėjo iškristi iš dominuojančio konteksto? Jam rūpi tai, apie ką rašo. Ne padaryta, o parašyta knyga, iš didžio intereso, iš vidinės būtinybės atsiradusi. O teksto sugestijai tai, pasirodo, labai svarbu. Tas karštas alsavimas juste juntamas, iš novelių sklinda energija, ji veikia jausmus, mąstymą ir pažadina brandžios prozos prisiminimą, tveria autentiško pasakojimo stebuklą. Kai rašoma pagal leidyklos užsakymą ar uodžiant konjunktūrą, tokių dovanų neverta tikėtis. Čia tinka cituoti tėvo patarimą sūnui iš novelės „Įveikti save“: „Labiausiai gali padėti tiktai tvirtas tavo paties noras. Jei jį turėsi ir užsispyręs jo laikysies, viskas pasiseks“.
Jūratė Sprindytė. Genties pirštas (Juozas Aputis. Vieškelyje džipai, 2005)
