Jono Jurašo spektaklis „Balta drobulė“ (pgl. A. Škėmos „Baltą drobulę”)

Ar suvoksime, ką regėjome naujojoje (atnaujintoje) didžiojoje Kauno dramos teatro scenoje? Negi tik eilinį naują pastatymą? Negi tik proginį tokiai naujai moderniai erdvei pritaikytą reginį? Negi tik akiai malonų ir stebinantį vizualizacijų siausmą? Negi tik miesčionišką sotulį nužagsinantį postproktologinį performansą? Ne. Ir ačiūdie – ne. Naujojoje scenoje vyko didysis atsivėrimas, pakylėta atnaša, viltį ir meilę keitė kančia, skausmas ir prakeikta vienatvė, plaikstėsi ir įkapių, ir nuolat aplankančių vėlių baltos drobulės, ir tragiška asmenybės lemtis vėrėsi su neišpasakyta vidine galia ir įtaiga.

Tasai atsivėrimas – Jono Jurašo spektaklis „Balta drobulė“, mūsų garsiojo išeivijos rašytojo Antano Škėmos romano inscenizacija, įprasminusi ir suteikusi tikrosios teatrinės gyvasties ir pilnatvės naujajai didžiajai scenai. Moderniausios technologijos, besisukančios ar grimstančios scenos, kompiuterizuotos kulisų sistemos niekam vertos be tikrojo kūrėjo prisilietimo, be aktorinės aukos, be demiurginės dvasios. J. Jurašas akivaizdžiai tampa šio pastatymo demiurgu. Jis čia ir filosofas, ir pranašas, ir atnašaujantis kūrėjas. Ypatingo skambesio ir vidinio, tikro skausmo ir nerimo pripildytas spektaklis, atskleidžiantis perskeltos sąmonės karštinę, aštrėjančią dvasios krizę ir balansavimą ties ribine situacija.

J. Jurašas dar kartą akivaizdžiai parodė savo meistriškus sugebėjimus, parodė tikrą, išjaustą ir iškentėtą, itin atsakingą požiūrį į kūrybą, atskleidė savo režisūrinio metodo galimybes. Be jokių unitazinių salto mortale, šleikščių dviprasmybių ar įvairių galų apologijų (tokius dalykėlius mėgstantys režisieriai scenoje spaudinėja savo niekaip net su amžiumi nepranykstančius poliucinius spuogus ir vadina tai postmoderniais atradimais). O juk ne vienas ir susigundytų tokioje asmenybės dramoje demonstruoti nuogą patologiją ar vien visaaprėpiančią psichinę negalią. Gi J. Jurašas taip subtiliai ir tinkamai pasitelkia įsimintinas, ryškias, tačiau nuoseklias ir logiškas priemones vidiniam vyksmui paryškinti, taip meistriškai panaudoja vizualizacijas, ekraną, simboliais tampančius vaizdus, siekdamas dvasinio katarsio, kad nelieka jokių abejonių dėl sprendinių – ir priekabiausias Zoilas turėtų nutilti.

Visas straipsnis:

Gediminas Jankus. Kančios ir vienatvės tragizmas. Lietuviškas Faustas