J. Savickio „Kova”

Kolega Marius Sudeikis dalijasi medžiaga apie J. Savickį:

„Miestelyje” mažoka medžiagos apie Savickį. Siunčiu porą skenuotų tekstų.

VAIZDUOTĖS IŠGAUBTAME TIKROVĖS VEIDRODYJE („KOVA”) Iš D. Saukos kn. „Jurgis Savickis“.1994.p. 44-57

Gyvenimą ne atvaizduoti, o formuoti! – taip įsivaizdavo savo uždavinį ekspresionistai.

Dabar nebėr faktų grandinių: fabrikas, namai, ligos, riksmas ir badas. Yra tik jųjų vizija. Faktai teturi tiek prasmės, kiek me­nininko ranka, per juos ištiesta, siekia to, kas už jų stovi. Pasaulis yra čia. Nebūtų prasmės jį pakartoti.

Savickio proza vaduojasi iš faktų grandinių ir joms adekvačių pasakojimo konvencijų. Kad iš karto pačiu pirmuoju sakiniu išsakytų spurdančią gražią ir skaudžią mintį, dedamą kūrinio pamatan: „Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži!” ( Cituojama iš „Raštų“, t. I, 94.1990).

Novelė „Kova” – apie nuodėmingą mamaitės grožį, dėl kurio vaikas susiremia su nelygiu sau priešu – links­mais gėrovais, mamaitės gundytojais.

Grožis – tai vertė. Ji pirmu sakiniu aktualizuojama. Vertė įtraukta į būsenos pasakymą. Bet įtraukta su neri­mo, nepritarimo ženklu.

Tik perskaičius visą novelę išaiškės nerimo prasmė. Problema yra: kas turi teisę į grožį? Kam jis – vertė?

Gyvenimo gabalas, kuris novelėje parodomas, skaity­tojui – svetimas, mažai pažįstamas. O ypačiai nesideri­nantis su akcentuotąja grožio idėja. Skurdus, niekingas gyvenimo gabalas. Pasirinktas toks dėl to, kad dvasinis patyrimas šito gyvenimo rėmuose pasirodys kaip tik tikresnis, autentiškesnis.

Novelė – pasišiaušusi, dygliuota, nes vaizduojamas veiksmas neįtvirtina, neįkurdina, kaip laukiama, grožio idėjos – nei matome pačios mamaitės, nei girdime toles­nės vaiko minčių sekos. Sintagminė grandinė yra visai kito pobūdžio. Tai požymių – kokybių kolekcija, prie­šingos grožiui prasmės. „Vaikas džiūsna ėjo…” (I, 94). Po šito atributinio akcento eina kiti. Nes toliau: „it pa­jacas”, „dvi gudrios akys”. Toliau: „praėjo senas rabi­nas”, kuriam ant galvos – „senos mados cilinderis, ka­minas”. Miestas – pasakyta – „tuščias”. Na ir kol galų gale pastebima kita panaši į novelės herojų būtybė – po tiltu pliurzenantis ir varlinėjantis vienų vienas žydukas. Nusipelnęs palyginimo: „Aptriušusiais sparnais viš­čiukas” (I, 94). Požymiai – integralinė klasė, anot Roland’o Barthes’o. Užmenamam, nematomam mamaitės grožiui nuosekliai prieštaraujanti epitetų, palyginimų rikiuotė – džiūsna, it pajacas, tuščias, senas… – atveria sustingusią, apmi­rusią tuštumą, neviltingą apleistumą.

Tokia įtampa prasideda novelė: pirmu lūpų pravėrimu ištarta frazė, nors apykreivė, su miesčioniško žargono priemaiša, bet nemeluota ir prasminga: „…mamanka […] tokia graži” (1,94). Bet ištartas žodis iškart miršta be aido – ir jį skauda kaip gyvą.

Iš to skaudėjimo kuriamas mažojo herojaus paveiks­las. Maksimaliai šykščiomis priemonėmis. Veiksmo uvertiūroje užsimezgusiame dialoge su kitu jam lygiu vaiku, miestelio žyduku, viena, antra, trečia „sermė­giaus” replikos – pakankamas pamatas psichologinei ir gyvenimo patirties charakteristikai. Matome: tai veik­los žmogus, apsieinąs be etiketinių formalumų ir emo­cinio žodyno, turįs tvirčiausios praktinės nuovokos orientyrus. O į gyvenimo patirties patį pamatą deda­mas universalesnio mato apibendrinantis supratimas apie žmogiškų santykių deformaciją, paveldimą nuo gimimo. Jis dalykiškai pasiaiškina („Ką tu čia darai, žyde?”) ir tuoj išdurnina sutiktąjį, kaip išdurnins to­liau, kitame epizode, – žinoma, visai pagrįstai – savo tėvą ir motiną. O tolesnis jo klausimas – tai patikslinimas hierarchinio santykio su naujuoju pažįstamu, pastaro­jo vietos šitame netobulame pasaulyje: „Ar tu benkartas?”

Tai kalba vaiko, kurio akys – „beždžionės gudrumo”. Kuris žyduko tėvo troboje jau yra ragavęs degtinės „tėvo verčiamas ir nenoromis, vien tik tam, kad pavaidintų nonšelančiai suaugusių žmonių rolę” (I, 95). Tokiu el­gesiu tad nusipelnęs neabejotino pagyrimo: „Jis buvo vyras. Lyg kareivišku šineliu aprengtas pulko sūnus’…” (I, 95).

Vaiko žvilgsnio, pasaulio regėjimo tyrumas – neįpras­tas ir neįmanomas. Juo išsklaidomas, pasakytų filosofas Arvydas Šliogeris, „reikšmių šydas”, kuris mūsų užme­tamas ant daiktų ir „nutrina jų kontūrus – juos defor­muoja ir deindividualizuoja”. Vaikiška tyrumo gelmė – akinanti. Prozos meno tiesiog menkos galimybės ją perteikti: tą rodo trūkinėjantis ryšys tarp pasakojimo segmentų, perdėm nedarni, beveik chaotiška sakinių, pastraipų tėkmė. Savo įprastais kanonais tai gerokai susikompromitavęs menas.

Atsisakius pastangų piešti vaizdą, ieškoma tik paly­ginimų ir analogijų, kaip apytikrių formų, aprėžiančių personažą mūsų akiratyje. Analogijos – perdėm netiks­lios, pabrėžtinai juokaujamu tonu pasakytos.

Pasakojimas užsimezga, gauna struktūrinių bruožų, kai pačiame vaiko regėjimo lauke atsiranda spraga. Tai momentas, kai skaudžiai dūžta viena iš nepajudinamų – kaip galime suprasti – jo tiesų, normuojančių tėvų ir vaikų santykius. Žydukui stačiai juokingas pasirodo jam rūpimas klausimas dėl lupimo. Iki tol siejusi bendrų vaikiškų interesų jungtis netenka galios, jiedu atsiduria skirtinguose poliuose.

–               Lupa? Už ką? – Nors klausimas buvo logiškas, bet jis, žydu­kas, nepajėgė tinkamai į jį atsakyti.

–               Ne! – Jis tik nusijuokė, su savo sudriskusiais ciceliais ir per­nelyg strazdanotu veidu. Jis tiesiog negalėjo įsivaizduoti peria­mas. Tai jam buvo per daug juokinga. (I, 95)

Pirmu priverstiniu savo pralaimėjimo pripažinimu prasideda sermėgiaus „kova” – akcija už savo tiesą ir savo paties orumą. Kumščiu į krūtinę jis atsilygina savo naujajam draugui už pasityčiojimą ir įžeidimą, kuriuo nuskambėjo paaiškinimas, kaip mama, tėvas, užuot aplupę, vakare jį pienu pagirdo, į lovą paguldo. Nuoskau­da, skaudžiausio trūkumo, stokojamos savų namų san­tarvės, pripažinimas nejučiom atpalaiduoja spyruoklę, laikiusią jį įtampos ir parengties būsenoje.

Skaudi jam namų tema! nes šviesos ir giedros nenu­maldomą ilgesį žadina; epizodą, kur akino vaiko žvilg­snio tyrumas, keičia scena, atgręžianti tą jo žvilgsnį į save patį, leidžianti jam svajoti ir fantazuoti.

Vaiko svajonėms rengiamas karališkas priėmimas: tai skamba pompastiškai, nors kitaip vargu ar įmanoma parafrazuoti tolesnio epizodo peizažinę užsklandą:

Saulė auksinė, graži leidos už miesto trobesių ir plačių miesto gatvių. Saulės spinduliai švelnino užmiesčio pievų ir laukų kilimus, dieną taip margus ir taip vykusiai sudėliotus.

It sostas būtų kam rengiamas ar kas pasitinkamas ir laukia­mas, kai jis ateis tais minkštais kilimais. Vakaro rugių kamienai atrodė dabar kaip aukšta giria laibais stiebais, aiškiomis, žals­vomis ir gelsvomis, it klykiančiomis saulės šviesomis perskro­džiama. Po girią skraidė dideli aitvarai – peteliškės, staigių saulės spindulių nubaidytos.

Tai buvo giria, įsisvajojusių tapytojų paprastai tepiešiama.

Saulė, kaip tas mūsų palaiminimas, kaip stebuklingas šiltas kamuolys, ritasi pamažu pažemiu. Dangus, neseniai dar mėlynas ir kaitrus, dabar supilkėjo ir rimo. (I, 95-96)

Fantazija harmonizuoja pasaulį. Pasinėrimas į vaiko vizijų pasaulį bus džiugus ir beatodairiškas! Tekės kalba kaip medaus upė. Ji bus laidas didžiosios santar­vės su visa žmonių bendruomenės veikla, praktiška, produktyvia, į kurią pasinerti, su kurios rūpesčiais, džiaugsmais susitapatinti yra natūraliausias ir karš­čiausias poreikis. Koriai kasdieniškos kaimo žmonių šnekos, – dalijamos dosniai, širdingai.

Kalbinio audinio stangrus rišlumas atsiranda suderi­nant herojaus ir pasakotojo regėjimo tašką, pasakotojui prisiimant atsakomybę ir teisę paaiškinti, kuo vaikas džiaugiasi ir gėrisi savo vaizduotėje. Tai teisė laisvai są­veikauti, be nuolaidžiavimo, kaip ir be pataikavimo. Ne­atsisakoma humoristinio tono išsitariant apie vaiko vie­nintelį troškimą, kad tėvas būtų toks – „kaip ir kiti”. Tuo vaikas, girdi, ir esąs „nebepataisomas fantastas” (I, 96).

Juokas yra neišeikvotas vidinės energijos turtas, galintis išvaduoti stabarėjančią sąmonę iš analogijų, schemų, intelektualaus žodyno. Suartinti ją su vaiko impulsyviu gyvastingumu.

Šūkalojimai, derėjimai, nugirsti iš ūkininkų, perkančių geležį parduotuvėje, kuriuos atgamina vaiko vaizduotė, barnis su tėvu, dialogine forma atkartojamas, tai gyve­nimo srauto (citata iš teksto: „…svarbu tas amžinas gy­vybės pradas, veiklumas ir rūpinimasis” – I, 96) nepri­lygstamai žavi imitacija.

Joje visko su kaupu: susižavėjimo priekalo skambe­siu – „dziling dziling džang!” , sielvarto, kad tėvas – „smuklių palašautojas”, „kad durnas. Bobos apsėstas, nemoka atsikratyti” (1,96). Skausmingos motinos meilės: „Kad ir mamanka! Geriausia pasaulyje močiutė, bet kai pamato kokį kavalierių, ima ir išlėpsta. Dėl to, kad dur­na!” (1,97). Pasakojimo forma šnekamąsias ir dialogines intonacijas sulydo su pirma jau girdėtais vaikiškais gru­biais tarstelėjimais, kvailinimais. Tai ta energinga iš­raiška, kuria skaidri vaiko jausena apima kaip viena ir nedaloma visus priešingumus, gerus ir negerus jausmus. Taip nyksta riba, skirianti jo, „nebepataisomo fantasto”, susikurtą pasaulį nuo realybės.

Vaizduojamo personažo jausena tokia impulsyvi, jog nejučiom su juo susitapatinama. Pasiduodama vaiko nuojautai ir įsivaizdavimui, kas vyksta už jo regos lau­ko – kaip šituo pat metu čia, karčemoje, vaišinasi abu jo tėvai: „…lėbauja jo motina, o tėvas nugirdytas kur nors guli pastalėje” (I, 97). Pagaliau piešiamo buitiš­kai kasdieninio vaizdo kraštelyje pasirodo ir vėl kažkas svetima, priešiška, kas kėsinasi į jo fantazijų sušildytas, kaimietiškų rūpesčių džiaugsmų drobėn įvilktas gyve­nimiškas vizijas. Vėl grasiai atgyja bjaurastis, skaudžiai žeidžianti vaiko žvilgsnio tyrumą.

Išalkę ir susipainioję arkliai, pažinę savo šeimininką, tyliai su­žvengė.

– Nenusprogsite! – atsiliepė vaikas ir susirangė patogiau ant maišo, užsiklodamas miline.

Tylu. Pašiūrėje irgi graibstos kiti arkliai, ima tu poniškos for­mos, svetimas vežimas. Tat jam nepatinka.

Kaip jis norėtų, suvaręs arklius namie ganykloje ir užskleidęs žardyną, eiti poilsio į šienus, o ne čia vėpsoti po bjaurius kie­mus mieste. Jis jautėsi esąs kaip ir dalyvis kažkokios piktada­rystės. (I, 97)

Signalas apie amoralumo terpę, kurioje trošku gyven­ti, – tai pabaiga įterptinio epizodo, iš kurio išlydima tuo pačiu aukštu stilium, kaip ir į jį įeita. Medžių šiurenama vaikui pasakiška melodija. Angelu, atskridusiu vakaro dangum ir atsistojusiu viena koja ant bokšto kryžiaus. Pučiančiu triūbon ir keliančiu iš amžinybės žmones. Pasinaudojama atsiribojimo afektu: suprantame, kad tai netikras grožis, o tik idealiųjų sferų, atvirukinių vaiz­delių stereotipas, kuriuo įprasta apsaugoti vaikystę nuo šiurkščios realybės.

Novelėje nėra „faktų grandinės”. Ji atmeta statiką, kur išdėstomos aplinkybės, surikiuojamos figūros, joms pa­skirstomas veiksmo planas. Pasikliaujama tik žodyje slypinčia judesio, akcijos galia. Galimybe kalba išreikšti – rodyte parodyti būseną, norą, valią, įsitikinimą, kuris sukels atoveiksmį, atsimušęs į kitų interesų sroves. Kalba yra būdas kiekvienam pasakyti, kad jis – yra. Ir kartu todėl tai individualumus niveliuojanti terpė.

Tolesnis epizodas karčemoje kuriamas kaip grupinio veiksmo scena – bendro svaigulio ir pavienių balsų, šūkaliojimų, pratrūkstančių ir vėl rimstančių rietenų triukšmas. Bendroji įkaitimo temperatūra aukštesnė ne­gu toji, kurią jautėme anksčiau vaiko nepriklausomoje ir vidujai konfliktinėje laikysenoje. Štai šitame girtame svaigulyje, kur kibirkščiuoja visų panašios žmogiškos aistros ir be gėdos raudonio demonstruojamos silpny­bės, juolab sunku išskirti atramines figūras, kuriomis grindžiama siužeto linija.

Štai vaiko tėvas: jo dar nematome, nors jau girdime, jo rėkalojimu atsiveria scena. „Smuklių palašautojui”, ne girtuokliui, o paprastam girtuoklėliui, – kokį pažįstame iš vaiko žodžių, – trumpą akimirką nuo blankaus statis­to leista pakilti iki smuklės siautulio centrinės figūros. Jos diagnozė: nuolatiniai elgesio koordinacijos pažeidi­mai, žodžių neadekvatumas veiksmams, psichiką spaz- muojanti savimana, agresyvumas ir frustracija. Bet visa tai rėžiama energingu mostu, ekspresyviausia forma, atitinkančia jau anksčiau vaiko duotą charakteristi­ką: „Išmauros, būdavo, neišsipagiriojęs iš pašiūrės…” (I, 96). Kiek tokiame momentiniame paveiksle svarbus yra vidinis amorfiškumas, tiek pat, ne mažiau, reiškia tikslus, lyg gniaužtais suimantis, hiperboliškas, meta­foriškas kiekvieno judesio, kalbos akto nusakymas: kaip jis iščiulpė taurelę „kaip veršis”, kaip „stiklo briaunelės prie dantų žvangėjo kaip grojamos”, kaip jis „bliovė ir kivirčijos”, kaip sušuko „ožio balsu”. Spontaniškoji įs­pūdžių tėkmė tais stambiais štrichais įgauna reljefingumo.

–              Negersiu ir nenoriu! – šaukė ūkininkas, tiesdamas ranką prie degtinės taurelės. Jis iščiulpė ją kaip veršis. Net stiklo briaunelės prie dantų žvangėjo kaip grojamos.

Ir pridūrė užkandžio vietoje ūsus rankove šluostydamas:

–              Sakau, to faktoriaus gerumas…

Stikliukas stebuklingu būdu vėl prisipildė Dievo dovanos. Bet, piktumo apimtas, ūkininkas nustūmė nuo stalo vaišes. Jis dabar bliovė ir kivirčijos.

–               Nenoriu! Ką čia man kvailam akis dumiat! Patys degtinę man pilat, o patys prie žmonos meilinatės.

–              Žmona, namo ruoškis! – sušuko ožio balsu ūkininkas, o pats leptelėjo ant suolo, matyt, išeikvojęs visą savo energiją. (1,97-98)

Toliau atmosfera jau praretėjusi. Vienas kitas intelek­tualinis žargonizmas, skulptūrinio išraiškingumo me­tafora fiksuoja sceneles, savo linksma humoristika di­dinančias nuotolį nuo pagrindinio novelės herojaus ir jo rimto, gyvenimo realybėn nukreipto žvilgsnio.

Užplūsta užsimiršimo nuotaika, lyg visiškai atitrū­kus nuo visų rūpesčių, – ją įkvepia ir palaiko vaiko mamankos grožis, tapęs karčemos linksmybės svarbiausiu jauku. Ne! ne visiškai atitrūkus, – galantiškas stilius, įprastas Savickio frivoliškuose motyvuose, nejučio­mis pereina į savo priešybę – ironiją, parodiją. Vulgari, išpaikinta, valdinga – kokia ir verta tik mamankos var­do, – karčemos gražuolė, neramioji miestelio siela, iš girtų šūksmais įkaitintos atmosferos pasineria į menu- etinių vizijų sapną. Grožis reflektuojamas muzikinių garsų bangomis, šokio figūrų elegancija. Gaivalingas, šaunaus polėkio skrydis iš karčemos į puošnią, pra­bangią rūmų atmosferą! Ironijos ir lyrinės egzaltacijos įkvėptas skrydis. Vaiko mamankos genealoginės šak­nys, vedamos iš „vieno dvaro pieninės prižiūrėtojos […] ir vieno romantiškai ir nepraktiškai išauklėto grovo” (I, 99), paaiškina egzaltuotų įgeidžių išpuoselėtą dvasi­ną neprikausomybę:

Visi buvo įgėrę. Juk meilę gali sukurti su pusbuteliu geros ma­deros. Po karčemą sukos krinolinuotos moterys ir jaukūs ka­valieriai, elegantiškai darydami tylaus šokio pas. Kampe griežė pasipuošę muzikantai knechtai; skundėsi ir rezonavo graudus obojus ir skalandavo tyliai plieno trikampis, rimto vaiko muša­mas taktui pabrėžti. Visokios figūros, pasišokinėdamos ir muš­damos užkulniais, tyliai sukosi graudžiu ratu, kaip lėlės, mi­niatiūrinės karuselės sukamos. Tik vyriškų batų užkulniai atsi­liepdavo į muzikos instrumento dėžę, manieringai linkčiojant vyrams savo keliais, it negalint atitraukti nuo dėžės kaip ir prilipusių kojų. Ak, kaip jiems buvo linksma! Jie buvo mediniai, ir rankena suko ant vielų pakabintas marionetes. Tik tak tak!

Ir karčemos princesė, pasiraskažydama, kiek pakėlusi savo šviesių šilkų krinolinus, kitų porų priešakyje tyliai improvizavo menuetą, vesdama paskui save vyrus. (1,100)

Vaizdas, iš šios moters regėjimo taško kuriamas, pa­siekia niūraus nerealumo, prisikaupia kartėlio nuosėdų, slepiančių bene neišsipildžiusias romantines viltis: triumfuojanti, vyrus dvare pasišovusi plakti, ji rengiasi išvykti, „pažų palydovų kaip beždžionių, iškišusių savo smailius liežuvius, lydima” (1,100). Galų gale, įsisupusi į savo menuetinių fantazijų klostes, ji lyg pati tampa fantazijos kūriniu, brangia trapia porceliano lėle, o tiks­liau pasakius, – sudūžta it lėlė. Čia įspūdžio kulminacija ir čia – jo plėnys… Tik tą momentą, duždamas kaip trapus daiktas – lėlė, vaizdas gauna baigtinę formą.

– Ak, ak, ak! Taip netikėtai viskas! – pasišokinėdama sugraudeno moteris ir nugriuvo savo farforine galva į grindis. (1,101)

Fantazijos išsisklaidė, nes karčemoje pasirodė jos vai­kas. Rankoje laikantis botagą. Stovėjo ir nesijudino iš vietos. Primindamas: „Motina, arkliai seniai pakinkyti! Namon” (1,101).

Apyblandoms, iliuzijoms sklaidantis, retėjančiame no­velės ore trumpi sakinukai lyg lengvi plunksnos brūkš­niai, nežymūs paškicavimai sumezga trapaus audinio nytis. Vaikas pareiškia teises į motiną. Jis demonstruoja nevaikišką proto blaivumą: „Ar nematote, kad girta? – paklausė vyrų vaikas” (1,101).

Bet girto džiaugsmo svaigulys vėl ją pagavo, o jos palydovai nesidrovi smurto, spyrio iš pasalų atsikraty­ti vaiku: apie tai pasakojama šiek tiek kaip ir pamaiviš­ka, parodijine intonacija. Kam – karčemos laisvė, o kam dėl jų tenka kentėti, – tik intonacija šitas skirtumas paretušuotas. Užbaigiamas pasakojimas primygtinai vengiant kokio ryškesnio akcento, niekuo neprimenant vaiko jausmų, lūkesčių, idealų. Be deramo dėmesio, taip sau, lyg tarp kitko čia atrodo ir pasirodęs raudonas vel­nias (vietoj anksčiau ant kryžiaus nutūpusio angelo!), kuris šlavė riedančiam į dvarą vežimaičiui kelią, „norė­damas žmonių pėdsakus užlyginti” (1,101).

Savickio novelisto meistriškumas – gebėjimas paslėpti meistriškumą. Pasakojamą įvykį perteikdamas tiksliai, neprasižengdamas objektyviems tikrovės matavimams, jis išplėtė giluminę įvykio perspektyvą, pravėręs savo personažų vaizduotės kraštą. Personažas nepristatomas, jis pats sau atstovauja. Jo charakteristika – jo paties tie­sioginė kalba, reikalaujanti konkretaus konteksto. Vis dėlto įtempti personažų tarpusavio santykiai leidžia išryškinti ir charakterių kontūrus. Novelėje dar ne vi­siškai eliminuota pasakojimo forma, įsiterpiančio pasa­kotojo intonacijų kaita suteikia situacijoms ir žmonėms reljefingumo.

Be efekto, be moralo baigiasi vaiko neperspektyvi „kova” už mamaitę. Kūrinys neturi formuluoti logi­nių ar moralinių išvadų. Idėja neiškyla viršum vaizdo, vaizdas neplevena viršum fakto. Idėja gimsta ir miršta vaizde. Tai skurdo, apleistumo, moralinio degradavi­mo realybė. Žmogus save teigia toje apnuoginančioje ir pažeminančioje terpėje. įtikima, autentiška jo buvimo forma – jo paties tiesioginė kalba. Minimalios, nežy­mios pastangos personažo terpę paaiškinti, priartinti prie numanomo skaitytojo pasaulėvaizdžio. Skaitytojo reikalas matyti ir pasikliauti savo tiesioginiu įspūdžiu. Pirmkartinio pamatymo įspūdžio neturi trikdyti litera­tūrinė supažindinimo technika.

Kūrinys kaupia savyje vidinės jėgos ir energijos. Jo personažai – vaikas, motina – pasisuka 180°, jie nebe- pritampa prie kitų, nepritapimas pateisina fantazijos polėkį, kuris ne skraidina į kitas sferas, o reiškia tik kuriamą, transformuojamą gyvenimo galią. Personažų visiškai saviveiksmiškos figūros. Tą saviveiksmiškumą dar labiau patvirtina kompoziciškai nepriklausomi gė­rio, grožio alegoriniai inkliuzai.

Abstrakti grožio idėja, į kurią apeliuojama, nesank­cionuoja estetinio kanono, pagal kurį kuriama novelė. Novelė – pats iš savęs augantis organizmas. Nė į ką nepanašus. Slopinantis, užgniaužiantis savyje šūksmą, pratrukusį pirmu lūpų pravėrimu: „Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži” (I, 94).