J. Radvano „Radviliada“

Laima Valiušaitienė

Radvano „Radviliada“

XVI a. pabaigoje Lietuvos šviesuoliai ėmė skelbti, kad jų tėvynė nėra gerai žinoma ir gerbiama Europoje dėl to, jog pernelyg ilgai neturėjo dėmesio vertų literatūros paminklų. Prisimintas Cicerono pasakojimas apie tai, kaip iškiliausias antikos karvedys Aleksandras Makedonietis, stovėdamas prie legendinio Achilo kapo, prisipažino pavydįs šiam Homero. Mat žmonija greitai būtų pamiršusi ir Trojos karo herojų vardus, ir jų žygius, jei Homeras nebūtų visko  aprašęs.

Įsigalėjo požiūris, kad spausdintas literatūros kūrinys yra pats geriausias paminklas. Jau romėnai sakė: „Žodžiai nuskrenda, raštas lieka“.

Asmenybė

LDK Renesanso epochos rašytojas, kurį drąsiai galime vadinti Lietuvos Vergilijumi, buvo Jonas Radvanas. Spėjama, kad kilęs iš Vilniaus, nes pirmąjį savo eilėraštį pasirašė kaip „Vilnietis“. Buvo protestantas.

Poemos bruožai

Herojinio epo tema

Lotyniškai hegzametru parašyta poema. Šiam žanrui priskiriama dėl dviejų dalykų – herojaus paveikslo ir tėvynės istorijos. Keturiose poemos dalyse pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Pirmoje dalyje pasakojama apie jo kilmę, šeimą, auklėjimą. Antra aprėpia Livonijos karo pradžios įvykius. Trečioje vaizduojama pergalė prie Ulos upės. Ketvirtoje- karo pabaiga ir herojaus mirtis.

Panegirika

„Radviliada“ – tradicinė panegirika, šlovinanti tėvynės gynėją.

Tėvynės gynėjo auklėjimas

Poetas sukuria alegorinę auklėtojo figūrą, kuris siūlo vaikui mintyse užkopti ant Olimpo viršūnės, apžvelgti žemę ir pamąstyti: kur dingo antikinė Graikija? Kur dabar Atėnai, kur Sparta? Auklėtojas siekia, kad vaikas suprastų: viskas, kas materialu, yra laikina; viskas, kas auga, yra pasmerkta sunykti; visi žmogaus rankų kūriniai anksčiau ar vėliau virsta dulkėmis. Išlieka tik žmogaus didybė. Tikrasis atlygis laukia tik danguje, taigi stengtis verta ne dėl šio pasaulio blizgučių, o dėl savo ramios sąžinės ir tyros sielos, gyventi reikia kukliai ir dorai. Poetas parodo ir savo požiūrį į kilmingumą: aukšta kilmė – tai ne gimstant gautas pranašumas prieš kitus žmones, o didžiulis Apvaizdos siųstas įpareigojimas. Tokį poemos Radvilą ir matome: jis niekada nesiskundžia, negalvoja apie patogumus, netinginiauja, yra dosnus…

Sapnas

Labai svarbus epizodas – Radvilos sapnas naktį prieš lemiamą mūšį. Sapne jam pasirodo Vytautas Didysis, ką tik sumušęs kryžiuočius Žalgirio mūšyje, bet ne džiūgaujantis, o paniuręs. Vytautas Radvilą vadina vienintele Lietuvos viltimi pasipriešinti Maskvos jėgai.

Mikalojas Radvilos Rudojo skydas

Jis turi skydą, ant kurio pavaizduotas garsus praeities pasaulis. Skyde iškalti didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila. Ypač svarbu buvo priminti legendą apie romėnišką lietuvių didikų kilmę; giminystė su kadaise galingiausia Romos imperija turėjo pabrėžti lietuvių kilmingumą, karingumą ir vertę, priartinti LDK prie Europos kultūros. Be šios legendos, ant skydo vaizduojamas  ir Vilniaus įkūrimo mitas. Įsidėmėtina, kad, pasak Radvano, Vilnių Gediminas ne įkūręs ( kaip teigia metraščiuose), o tik pavertęs savo sostine – miestas toje vietoje jau stovėjęs. Vilnių jis vadina „tautų globėjas“.

LDK peizažas

Lietuvos vaizdinys pribloškiamai įspūdingas. Prieš skaitytojų akis LDK iškyla ne kaip pusiau laukinis, pelkėtas, brūzgynais užžėlęs kraštas, bet kaip didi valstybė ar netgi imperija. Toliau pripažįstama, kad Lietuva nėra apdovanota grožiu ir turtais, kokiais didžiuojasi kraštai, laikomi civilizacijos lopšiu: Italija, Graikija, Persija, bet čia pat pabrėžiama, kad derlingas kraštas, kuriame lengva išmisti, o to krašto gyventojai yra kariai iš prigimties.

Radvanas sukuria tokį tėvynės girių vaizdą, kuris yra hiperbolizuotas: šakomis dangų, o šaknimis požemių karalystę siekianti giria tampa tarsi mitiniu Pasaulio medžiu, jungiančiu gyvenimą, mirtį ir amžinybę. Jam girios yra Lietuvos didybės ženklas, pasididžiavimo šaltinis. Poetas sumini miškų žvėris (įspūdingas stumbro aprašymas), pasigiria žuvų gausa upėse. Ir tada išvardijamos visos upės, kurios tekėjo kunigaikščio Vytauto laikais. Lietuva nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Radvilos priešmirtinė kalba

Paskutiniai herojaus žodžiai tokie:„Tik, Visagali, prašau: pagailėjęs lietuvių, galingai

Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę.“

Skeptras yra ne kunigaikščio, o karaliaus valdžios ženklas. Galima manyti, kad Radvanas prasitarė apie svajonę atkurti nepriklausomą Lietuvą, ir ne kaip kunigaikštystę, o kaip karalystę.

„Radviliados“ reikšmė

Radvanas įamžino didingą tėvynės vaizdinį, sukūrė amžinos, galingos Lietuvos mitą. Tas vaizdinys susijęs su pagrindiniais Lietuvos simboliais- didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, Mikalojumi Radvila Ruduoju, Vilniumi ir Vytauto laikų kraštovaizdžiu. Didžiausiu savo gyvenimo kūriniu jam pavyko perteikti tokį tėvynės paveikslą, kokį vėliau romantinėse vizijose regės A. Mickevičius, S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis.____________________________________________________________

Poema „Radviliada“ yra vienas ryškiausių XVI a. kūrinių Lietuvos literatūroje. Joje aprašytos Lietuvos pergalės Livonijos kare, tuometės Lietuvos aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, valstybės geografinis, istorinis, kultūrinis vaizdas. Poemoje atvaizduojama Mikalojaus Radvilos Rudojo asmenybė, taip pat jo didžiausio priešo Ivano Rūsčiojo portretas. „Radviliada“ yra literatūrinis, vieno autoriaus sukurtas epas, skirtas Lietuvos valdovams, karžygiams, istorinėms asmenybėms išaukštinti. Vienintelis Lietuvoje esantis poemos egzempliorius saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje