Literatūrinę tradiciją (mokyklą) turinčioje B. Radzevičiaus, V. Ramono prozoje plėtojama egzistencializmui artima pažinimo problematika, “aš” ir pasaulio opozicijos, vienatvės, būties-myriop ir kiti leitmotyvai, transcendentinio ir konkretaus istorinio laiko įtampa, kita problematika. Devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūros prozoje išryškėjo istorinės savimonės atsinaujinimas (Lietuvos istorija nebebuvo kitų istorijų paraštėje). Istorinės prozos suklestėjimo metais laikomi maždaug 1986–ieji – R. Granausko apysakos “Gyvenimas po klevu” pasirodymo metai. Estetiškai įtaigi, mitiniu mąstymu pagrįsta istorinės savimonės raiška skleidžiasi dar apysakoje “Jaučio aukojime”. Apsakymų knygoje “Gyvulėlių dainavimas” kūrybiškai jungiasi modernus laiko traktavimas ir archaiškai modeliuojama erdvė. Kritikų pastebėjimu, J. Apučio pastarojo dešimtmečio prozai (apysakos “Skruzdėlynas Prūsijoje”, “Vargonų balsas skalbykloje”) būdinga istorijos interpretacija tikrovės ir fikcijos santykio paradigmoje, istorinis individuacijos proceso apibrėžtumas. Istorinės savimonės matmuo, istorinės tiesos alkis reikšmingas ir dešimtmečių sandūros A. Bernoto kūryboje (“Pigmalijono sindromas”).
Visas straipsnis: Dalia Jakaitė. Istorinės savimonės raiška naujausioje 30-50-ųjų kartos prozoje
