<…>Kalbos ir mąstymo santykį galima suprasti tik mąstymo ir būtybės santykio šviesoje, vadinasi, tik suvokus, kas yra mąstymas ryšium su būtybe. Į šį klausimą atsakėme knygoje ta prasme, kad filosofinį mąstymą aptarėme kaip būtybės interpretaciją. Filosofinis pažinimas nėra nei idealinis būtybės atvaizdavimas prote (K. Marx – V. I. Leninas), nei jos apipavidalinimas paties proto kategorijomis (I. Kant), o būtybės interpretavimas, vadinasi, tam tikro vidurkio dėjimas būtybės atvirybėn ir būtybės visumos sutelkimas aplinkui šį vidurkį. Teikti betgi būtybės atvirybei vidurkį reiškia, kaip sakėme, suvokti jos visumą savu atžvilgiu arba, vaizdingiau ir net tiksliau kalbant, „savu kampu“. Tai nėra rinktis vieną kurią būtybės dalį ar jos savybę; tai žvelgti į būtybės visumą jos atvirybėje vienkartiškai arba iš „savo kampo“. Kalba kaip tik ir yra šisai mąstymo „kampas“: savą „regėjimo kampą“ mąstymas nusako žodžiu.<…>
Straipsnis: Filosofija ir lietuvių kalba
