Kaip smarkiai liepsnojo laužas po ąžuolu, Marčius neprisimena.
Jis ramiai irklavo valtį, nepakeldamas galvos, ir aplink nieko nematė,
girdėjo vien tik paslaptingą šnabždesį, žarstantį praeities pelenus.
Jie buvo vėjų išpustyti, tačiau neatvėsę, netgi deginantys, o jų kaitri šiluma
traukė, viliojo, masino dar sykį sugrįžti į tuos laikus, kuriuos be gėdos
galėjo prisiminti. Bet mintys drumstėsi, slėgė kaip sunkus akmuo,
kurio neįstengė nuristi ir nuskandinti ežero dugne.
Čiuožtelėjo valties nosis ant seklumos, Marčius išlipo į krantą,
apsidairė ir sustingo: ties aukštąja liepa virto dūmai, sėmė pušyną,
grasino senajam eglynui. Atsipeikėjęs iš sąstingio, Marčius ryžtingai
puolė į eglyną.
Staiga liepsna pliūpteli sausuolės eglės šakomis, viršum girios
suplevėsuoja ugninė vėliava, kuri sudryksta, persimeta ant nudžiūvusios
eglės, ir ugnies kamuoliai jau ridinėjasi viršum eglyno. Todėl ne be
reikalo Marčiaus širdis baiminosi: per tokią sausatį, neduok Dieve, kas
ugnelę numestų…
Ugnies dvelksmas pakelia Marčių, išsekusį ir dūstantį karčiais
svilėsiais. Jis braunasi per tankumyną, aštrios šakos drasko veidą, peilio
ašmenys perrėžia šoną. Marčius bėga vejamas nebegesinamos niekieno
ugnies, atsitrenkia į storą eglės kamieną. Valandėlę pastovi, suodina
ranka prisidengia burną, ūmai prasižiojusią šauksmui.
Pro srūvančias ašaras pasivaidena Marčiui, kad jis regįs milžiną,
Girių kirtėją, užsimaniusį vienu kirčiu iškirsti visas devynias girias.
Skelia kirvis aukštą dangų, lekia žarijų spiečiai. Bet kodėl netrenkia
Perkūnas ir neprapliumpa lietus? Kodėl taip šniokščia ir spraga aplinkui
eglės? Atsiplėšęs nuo eglės, Marčius puola į šalį, bėga per laukymę, bet
ugnis bloškia atgal. Jis parkrinta, apanglėjęs papartis nudegina pirštus,
pažadina iš alpulio ir pro ugnies traškesį Marčius išgirsta atsklindančius
žmonių balsus. (pagal V.Bubnį)
Užduotis. Paaiškinti 8 sakinių sudėtį.
