Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra? (100 balų)

Kolegė Nijolė Vaičiulienė dalijasi mokinės egzamino rašiniu:

Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra?

( Vyt. Mačernis, A. Škėma, M. Martinaitis )

Dažnai sakoma: ,,Nereikia žvalgytis į praeitį“. Iš tiesų prisiminimai neretai skaudina, verčia analizuoti tai, ko nebegalima pakeisti. Tačiau būtent tikėjimas ir istorija daugelį šio pasaulio gyventojų verčia gyventi teisingai, dorai ir prasmingai. Nors Antikos herojų, didžiųjų religijų pranašų jau seniai nebėra, žmonių atmintyje visa tai gyva. Istorija yra nemari, ji leidžia suprasti dabartį, ištverti šiuolaikinio pasaulio sunkumus ir nekartoti praeities klaidų. Juk ne be reikalo sakoma, kad kvaili mokosi iš savų klaidų, o protingieji – iš svetimų.

Viena iš priežasčių, kodėl žmogus negali pamiršti praeities, yra istorijos prasmingumas šių dienų gyvenime. Ne paslaptis, kad dabartinė visuomenė patiria vertybių krizę, tampa svarbus tik materialumas. Pasaulis praranda sielą, o jo gyventojai – jausmus. Emocijos tampa nereikalingos. Visgi neretai nieko nejautimą ištverti yra daug sunkiau nei skausmą, kurį sukelia prisiminimai. Jie, nors ir žiaurūs, suteikia gyvybės ir prasmės kasdienybėje. Vienas iš geriausiai žinomų literatūrinių beprasmybės įkaitų buvo Antanas Garšva, ,,sąmonės srauto“ technika parašyto romano ,,Balta drobulė“ herojus. Kūrinio autorius Antanas Škėma – XXa. vidurio rašytojas modernistas, atskleidęs katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėjautą. Kūrėjas, pasitraukęs į Vakarus, dirbo įvairius fizinius darbus ir pats sunkiai išgyveno daugiakultūrę, tačiau prasmės nerandančią ( o gal ir neieškančią ) Amerikos aplinką. Šie išgyvenimai paskatino Škėmą sukurti novelę ,,Keltuvas“, kuri po nemažos kritikos buvo išleista kaip romanas ,,Balta drobulė“. Jau minėtas kūrinio pagrindinis veikėjas Antanas Garšva gyvena beprasmiškame, bedvasiame pasaulyje, praradęs savo tapatybę ir tapęs tiesiog keltuvininku numeris 87. Vyras neretai prisimindavo savo praeitį: motinos ligą, sunkią vaikystę, karo išgyvenimus. Ši atmintis herojaus sąmonėje išliko gyva visą laiką. Ji skaudindavo, tačiau taip pat  padėdavo nepaskęsti bedvasėje visuomenėje. Taigi, prisiminimai padeda gyventi, o ne egzistuoti, patirti jausmus, kurie suteikia žmogui gyvybę.

Prasmingam gyvenimui svarbi ne tik emocijų gausa, bet ir žmogaus tapatybė. Tik pažinodamas save,  žmogus gali pažinti ir kitus, o pažinodamas kitus – suprasti pasaulį. Savo tapatumą, tautinį identitetą atskleisti padeda tautos praeitis, protėvių gyvenimo suvokimas. Žmogaus sąmonėje gyva istorija yra būtina sąlyga dorai, garbingai asmenybei augti. Lietuvių literatūroje gausu praeities, žadinančios patriotizmą, vaizdų. Tai buvo ypač svarbu XXa. pabaigoje, Lietuvai kovojant dėl nepriklausomybės. Būtent XXa. antrosios pusės – XXIa. pradžios legenda buvo Justinas Marcinkevičius, poetas, dramaturgas, aktyvus visuomenės veikėjas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, vadinamas tautos moraliniu autoritetu. Šio unikalaus žmogaus kūryboje itin ryškiai vaizduojama lietuvybė, Tėvynės istorija. Lietuvos praeities svarba atsispindi Just. Marcinkevičiaus poetinių dramų trilogijoje ,,Mindaugas“, ,,Mažvydas“, ,,Katedra“. Joje piešiamas valstybės kūrimosi laikotarpis, svarbiausi to meto įvykiai. Vienas jų – pirmosios lietuviškos knygos sukūrimas – vaizduojamas dramoje ,,Mažvydas“. Kūrinio centre – lietuvių raštijos pradininkas Martynas Mažvydas, Mažojoje Lietuvoje parašęs ,,Katekizmą“. Just. Marcinkevičiaus poetinėje dramoje lietuviams atskleidžiama rašto, istorijos svarba. Martynas Mažvydas moko špitolninkus sudėti pirmąjį žodį ,,Lie-tu-va“, sako jiems klausyti širdimi, teigia, kad šį žodį tariant bus prisimenama garbinga tautos praeitis, ant lūpų pajuntamas medaus ir kraujo skonis. Šis kūrinys padeda lietuviui suvokti savo kilmę, sužinoti istoriją. Nors praeities legendų jau nebėra, žmogaus, norinčio neprarasti savo tapatumo, širdyje jos turi išlikti gyvos.

Nors istorija padeda neprarasti tautinio identiteto, tai nėra vienintelė jos išmanymo priežastis. Itin svarbu mokytis iš praeities, nekartoti senųjų klaidų. Šių dienų realijos skatina atsigręžti į Lietuvos istoriją ir iš jos pasimokyti, pažvelgti į okupacijų laikotarpį, suvokti nepriklausomybės svarbą. Šie (500 žodžių) istorijos vingiai padarė įtaką lietuvių literatūrai, rašytojams, ne tik gyvenusiems Lietuvoje, bet ir priverstiems trauktis į užsienį. Poetas, gyvenęs JAV, tačiau itin jautriai suvokęs Lietuvos istorijos žaizdą – Sovietų okupaciją – buvo Bernardas Brazdžionis, neretai žinomas ir Vytės Nemunėlio slapyvardžiu. Šio XXa. poeto kūryboje gausu patriotiškų ir krikščioniškų motyvų, paskatintų aktyvios autoriaus veiklos ateitininkų draugijoje. Šio  poeto eilėraštis ,,Šaukiu aš tautą“ yra tapęs puikiai žinoma daina. Kūrinyje lietuviai kviečiami burtis, vienytis, prikelti ,,GPU užguitą“ Lietuvą. Eilėraštyje primenama istorija, išryškinama tautos vienybės svarba, raginama kovoti už ,,naują buitį“, kurios nesunaikins jokios negandos. Taip įrodoma, kad tautos, žinančios savo istoriją ir praeitį, vienybė gali apsaugoti Tėvynę.

Istorijos, praeities ir prisiminimų svarba yra neabejotina. Būtent todėl žmogus, kurio atmintyje gausu to, ko jau nebėra, yra patriotiškas, doras ir jausmingas. Nors praeitis ne visada yra džiugi, ji neleidžia paskęsti materijoje, verčia stengtis gyventi taip, kad ateinančios kartos galėtų lygiuotis į mus taip, kaip mes į savo protėvius. Idealai neleidžia stovėti vietoje ir padeda tobulėti. Jie –  tai istorija, gyva dabar ir per amžius jei ne vadovėliuose ir knygose, tai žmonių širdyse.

Austėja, 4b