Ar meilė suteikia kasdienybei kilnumo?

Kolegės (pavardė dėl suprantamų priežasčių neskelbiama) atsiųstas egzamino rašinys. Deja, šio darbo autorė egzamino neišlaikė…

Aš pritarčiau nuomonei, kad įdomu panagrinėti ir tokių darbų.

Kilnumas, tai svarbiausias mylinčio žmogaus bruožas. Mylimas ir mylintis žmogus gali būti kilnus kiekvieną dieną. Kilnumą galima suprasti, kaip pagarbą kitiems, kaip dorybę ir gerumą. Lietuvoje yra daug rašytojų, bei poetų, kurie rašė meilės tema. Rašytojai išreiškė meilę gamtai, tėvynei ir žmogui.  Rašytojai suprato tai, kad mylintis ir mylimas žmogus privalo būti kilnus kiekvieną dieną, neatsižvelgiant į jo problemas.

Meilė žmogui gali būti išreikšta įvairiais būdais – žodžiai, darbais, arba meilė gali būti pilnai neparodyta ir neišreikšta. Mylintis žmogus yra taurus žmogus. Meilė be atsako žlugdo žmogu ir kilnumas dingsta, nebepasireiškia kasdiena. Atstumtas, sužlugdytas žmogus jaučiasi nepilnavertis. Juozo Tumo- Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ vaizduojami nelaimingos meilės veikėjai. Pagrindinis veikėjas, Mykoliukas, darbštus, sąžiningas, uždaras jaunuolis. Mykoliukas gyvena brolio namuose. Jis dirba visus ūkio darbus brolio namuose ir dar eina dirbti pas ponus. Mykoliukas visur spėja, niekuo nesiskundžia, brolio namuose , net savo „ kampo“ neturi, tačiau ir tai nėra jam problema. Mykoliukas įsimylį Severiutę, o ji darbšti mergina, nebijo darbų. Mykoliukas jaučiasi „lyg ant sparnų“ , pilnas jėgų ir jaunatvišku noru. Mykolas doras žmogus, galvoja kaip užsidirbti ateičiai. Savo ateiti Mykoliukas sieja su Severija, mąsto, kad reikėtu turėti savo namą, nes pas brolį ir taip jam nėra vietos. Tačiau Mykoliukas pavėluoja, kol jis buvo paskendęs ateities planuose, Severija susižadėjo su brandesniu vyru- Rapolu Geiše. Mykolas palūžta, jam rankos nebekyla atlikti paprasčiausius darbus. Jis pasikeičia, tampa brandesnis, jo dorumas, gerumas išblėso, kaip meilė Severiutei.  Severija nebuvo laiminga, vyras tinginiavo, o ji- dirbo. Severiutė lieka kilni, galbūt todėl, kad jautė vis dar tą, nekaltą meilę. Atstumtas žmogus nebejaučia kilnumo jausmo kasdiena, nes jis jaučiais sugniuždytas.

Kilnumas gali pasireikšti, ne tik, kai myli žmogų, bet kilnumo jausmą galime jausti  kasdieną, matydami nuostabią gamtą. Tik doras ir geras žmogus sugeba matyti gamtos grožį. Antanas Baranauskas didis Lietuvos poetas, jis sugebėjo pajausti Lietuvos gamtos grožį ir tai aprašė poemoje „Anykščių šilelis“. Šį kūrinį poetas parašė per dvi vasaros atostogas, Anykščiuose. Poemoje aprašomas Anykščių šilas. Rašoma, kad jis jau išnaikintas, išsiaubtas, bet poetas savo poemoje bando prikelti šilą. „Anykščių šilelis“ tarsi Lietuvos gamtos himnas. Aprašomi medžiai, krūmai ir net įvairiausi grybai. Tai himnas gamtai, jos savitam grožiui. Gamta ne tik kaip grožio objektas, bet kartu ir mokytoja, kuri moko žmones gyventi. K. Donelaitis poemoje „Metai“  aprašo gamtos grožį kaip ir A. Baranauskas, tačiau primena, kad gamta „būrų“ mokytoja. Meile darbui, štai ka jaučia „būrai“. Jie kilnus, nes yra atsidavę darbui, geri žmonės, kurie nevėluoja į darbą ir nebijo net purviniau darbų. Meilė gamtai, atsidavimas jai, tai kilnumo požymis. Kilnus žmogus išlieka kasdiena toks pats ir jo meilė jaučia pagarba ne tik gamtai.

Kilnus žmogus yra tas, kuris myli savo tėvynę ir tautą…???? Doras, taurus žmogus kasdiena. Kaip viena tokių poetų galima paminėti Maironi. Jis buvo poetas, kunigas. Poetas Lietuvai atidavė visą savo širdį ir kūrybines galias. Maironis buvo doras žmogus. Poetas įrodinėdavo, tai kiekvieną dieną, prisėsdamas prie balto popieriaus lapo ir rašydamas eiles. Savo eilėraštyje „Lietuva brangi“, jis ne tik rašė, kad tėvynė jam brangi, bet rašė, kad turi savito grožio: „Graži tu mano, brangi tėvyne“- šiais žodžiais jis išreiškia pagarba, nes tėvyne jam labai brangi. Maironis mylėjo tėvynę labiau už viską ir tai įrodė eilėraštyje „taip niekas tavęs nemylės“, jo meilė tėvynei buvo atvira ir stipri: „Jau niekas tavęs taip daugiau nemylės/Kaip tavo nuliūdęs poeta !“. Poetui liūdna, nes žmonės nejaučia tokio meilės jausmo kasdiena, kurį jaučia Maironis. Poetė S. Nėris, išdavė tėvynę parašiusi „Poemą apie Staliną“ ir pasirašė dokumentą, kad Lietuva įstotų į SSSR sudėtį. Tačiau pati ilgėjosi gimtinės. Tai išreiškė eilėraštyje „Tėvynei“, eilėraščio pavadinimas nusako, kad ji myli tėvynę: „ Aš keliais į tave pareisiu/ Per lietų, gruodą, šaltį…“ Poetai savo meile išreiškia kiekvieną dieną. Jų meilė tėvynei kilni ir ji išlieka kasdieną iki gyvenimo pabaigos.

Taigi meilė suteikia kasdienybei kilnumo. Šį teiginį įrodo daugybė poetų. Meilė gali būti kilni kasdiena. Meile galime išreikti žmogui, tėvynei, gamtai. Meilė, tai ir yra kilnumo jausmas. Mylintis žmogus visada išliks doras ir taurus.