<…>Apskritai ji buvo labai uždaras žmogus. Pernelyg uždaras, kad viešai gailėtųsi. Be abejo, ji tada labai susikrimto, bet burtas jau buvo mestas. Vadinasi, reikia važiuoti į Maskvą. Tragiškas buvo ir tas važiavimas. Kai traukinys kirto Lietuvos – Baltarusijos sieną, Salomėja Nėris griežtai atsisakė važiuoti toliau. Korsakas tokį jos elgesį motyvavo tuo, kad muitininkai neva ją nuogą buvo išrengę. Ir būtent jis ją įkalbėjo, kad vis dėlto reikia važiuoti toliau. Na, o paskui, Maskvoje, žinoma, Salomėją užliūliavo tas labai iškilmingas priėmimas, liaupsės ir t.t. Ji gavo didžiulius pinigus už tai. Visų pirma visi laikraščiai jai sumokėjo tūkstantinius honorarus. O antras dalykas, kiekvienas iš tos delegacijos už tą pasirašymą taip pat gavo po 5000 litų. O tuo metu tai buvo nemaži pinigai.
Taigi ji labai džiaugsmingai parvažiavo iš Maskvos, tačiau tolesnis jos gyvenimas, kaip žinia, buvo nemažai drumsčiamas. Viena iš didžiausių drumzlių – tai yra jos slapyvardis. Ar žinot, kodėl mes šiandien rašome „Nėris“. Juk pirmieji visi jos eilėraščiai pasirašyti buvo slapyvardžiu „Neris“. O ir savo mokiniams, kada mokytojavo Panevėžyje, Kaune, Salomėja sakė, kad jos slapyvardis reiškia upės vardą. Ir štai 1940 metų pabaigoje ji gauna laišką iš Panevėžio mergaičių, savo mokinių. Laiške įdėtas ilgas eilėraštis, smerkiantis Salomėją už įvairius jos žygius. Ir tame eilėraštyje, beje, yra parašyta: „…nedrįsk tu vadintis šventos mums upės, Neries vardu…“ Tai nuo to laiko Salomėjos Neries rankraščiuose niekur nebelieka Neries, o tik Nėris… Visa tai rodo, manau, kad vidinis jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Ir su vėliavomis eiti ir „ura“ šaukti nebuvo jos vidinis nusiteikimas. Viso ko jame buvo, ypač po to, kai pagyveno trejus karo metus Sovietų sąjungoje. Kada ji pamatė visą sovietinę tikrovę, jos eilėse atsirado tokie žodžiai: „Į vakarus, į vakarus mūsų žvilgsniai krypsta…“ Bet ją ir už tai labai sukritikavo. Kas sukritikavo? Ogi tas pats Korsakas, juodasis demonas, kuris ją nuolatos, nuo pat 1930 metų rėmė prie sienos…
Tuo metu Salomėja jau buvo parengusi paskutinį savo rinkinį „Prie didelio kelio“. Jį parsivežė iš Maskvos ir norėjo spausdinti Lietuvoje. Bet čia jo tokio nespausdino. Pačius svarbiausius jai eilėraščius išmetė ir įdėjo kitus. Salomėja gulėjo ligoninėje, jau mirties patale, kai jai atnešė pirmuosius rinkinio egzempliorius. Juos pavarčiusi, ji tik ištarė: ką jie padarė! <…>
