I. Tas, kuris stovi(guli, matosi) priešais, yra priešas. Kai priešą apsikabini, jis
pasidaro tarsi tavimi ir nebėra priešas (priešais). Lietuviškas mąstymas dažniausiai yra
paremtas kova su priešais bei įvairiomis kitomis priešpriešomis.
II. Jeigu ieškotume gilesnių to reiškinio priežasčių, suprastume, kad priešiškumas
yra nesubrendimas, kai pasaulis yra opozicijose, nevientisas, kai jis dar dalinamas į gerą
ir į blogą, kai jis vertinamas ir kritikuojamas, dažniausiai net nepažvelgiant į save, į savo
vidų. Šventosiose indų knygose aprašoma istorija, kaip Ardžiūną aplankė savo mokinius,
apsistojusius pamiškėje, o šie jį iškart perspėjo:
- Mokytojau, nenakvokite čia su mumis, nes iš šitos pelkės kasnakt išeina demonai ir
mes su jais kariaujame… - Nesirūpinkit, aš čia ramiai nakvosiu,- atsakė jiems Ardžiūną,- nes mano galvoje nėra
nė vieno demono…
III. Taigi – priešai ir demonai yra reikalingi tiems žmonėms, kuriems psichologiškai
labai reikia turėti priešų ir su jais kovoti. Tokie žmonės yra savotiškai nelaimingi, nes jie
negali gyventi taikoje, ramybėje, jiems tenka visą gyvenimą kovoti… dauguma politikų
taip pat yra šios „priešų nugalėjimo” iliuzijos aukos… o ką, jeigu vietoj nugalėjimo, pa¬
sirinktume kapituliavimą, meilę?
IV. Prisiminkime Joną Meką: „Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi tu pats išsiblaškęs
paviršiuje, tai negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt. Reikia vėl išmokt įsiklausyt. O kaip
tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Reikia išmokt kapituliuot. Nelengva kapituliuot. Mes
visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia – reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot.
Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Nuo nieko… Aš dar nesu visai kapituliavęs.
Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik pakeliui. Iš kažkur į kažkur… (tekstai iš video filmo
„Laiškai iš niekur”).
V. Galime atlikti labai paprastą eksperimentą- paskambinti labai jus įskaudinusiam
ar pagavusiam žmogui ir jam atleisti, o pabaigoje d,ar atsiprašyti, kad tiek laiko negalėjote
jam atleisti… Ir pamatysite, kaip jums palengvės. Pamatysite, kaip palengvės oras Jūsų
kambaryje, mieste… Kaip ims mažėti Jūsų bėdos, nykti ligos…
VI. <.. .> Kokia peršasi išvada? Gal ta, kad daugelio ligų priežastis yra mūsų organizmus
nuodijančios mintys apie įsivaizduojamus priešus, net neįsivaizduojant, kad didžiausi
priešai sau esame mes patys…
VII. Yra toks dėsnis – kiekviena baimė pritraukia jos realizaciją, t.y. – tai, ko labiausiai
bijome – dažniausiai ir įvyksta. Tad tik įsivaizduokite, kas būtų, jei vieną dieną nutartume,
kad mes nebeturime priešų- konservatoriai nutartų, kad Rusija yra nebe priešas, Rolandas Pavilionis
nutartų, kad Amerika nebe priešas, Arturas Zuokas nutartų, kad Rolandas
Paksas nebe priešas, išsiskyrę žmonės nutartų, kad juos palikę vyrai ir žmonos irgi nebėra
priešai ir t.t. Netgi V. Uspaskichas – ne priešas, ir velnias – ne priešas. Tada būtų tikras rojus… Iš
pradžių gal būtų net nejauku. Didieji Lietuvos dienraščiai liktų be darbo, nes
priešų, zombių paieškos yra jų duona kasdieninė… .
VIII. O jei priešų nerandama, tada jie sukuriami. Kažkuria prasme galima teigti,
kad priešai – tai okupacijos palikimas. Nes kol buvome.okupuoti, buvo aišku, kad mus
pavergusi Sovietų sąjunga yra priešas. O kai jos nebeliko ir kai su Rusija ėmė klostytis
normalesni santykiai, reikėjo kuo greičiau surasti naujus priešus… Nes toks įprotis… Čia
kaip alkoholis, nikotinas. Reikia vieną kartą mesti gerti, rūkyti ir priešus…
IX. Kažkada seniai seniai, gūdžiais Sovietiniais laikais Universitete studijuodamas
lietuvių kalbą ir literatūrą, mokslinio komunizmo paskaitų metu rašinėdavau pasakas apie
Rudnosiuką. Viena jų kaip tik buvo apie priešus:
RUDNOSIUKO PRIEŠAS
