Kalba – tai sielos funkcija. Gyvūnai sielos neturi. Šitaip manė didysis prancūzų filosofas ir matematikas Descartes’as, o po jo iki pastarojo šimtmečio praktiškai visi mokslininkai. Tačiau prieš 140 metų su Charlso Darwino atradimais žmogbeždžionės tapo artimais mūsų giminaičiais. Kokybinis skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno pavirto, atrodytų, grynai kiekybiniu: mes turime tik daugiau smegenų negu beždžionės, mūsų sugebėjimai didesni, mąstymas sudėtingesnis. Ar ir gyvūnų tarpusavio bendravimas nėra tik šiek tiek žemesnė mūsų kalbos pakopa? Šitaip kalbinių gyvūnų sugebėjimų tyrinėjimas tapo viena didžiausių šio amžiaus mokslo užduočių. Nes jei pavyktų įrodyti, kad iš principo gyvūnų kalba niekuo nesiskiria nuo žmonių, pagaliau pasidarytų akivaizdu: mes niekuo ypatingu nuo gyvūnų nesiskiriam.
Straipsnis (samprotavimui mokyti):
