Pasak literatūros teoretikės ir kritikės Viktorijos Daujotytės, kai „žmogus suprato galįs papasakoti apie save ir apie savo artimą, gyvenimas tapo ir tekstu, įgijo diskurso matmenį“. Tekstas ir kūrinys nėra tapačios sąvokos, tačiau vos yra neatskiriamai susijusios tarpusavyje ir vienos egzistencija suponuoja kitos sąvokos ir jos materialios apraiškos galimybę. Būtent kalba leidžia išsakyti, perduoti savo gyvenimą kitiems, jį „paskleisti“, padaryti prieinamą ir šiek tiek pradengti asmeniškumo paslapties šydą. Kalba yra jungtis tarp veiksmo ir minties. Tarp teksto ir kūrinio lygybės ženklo galime ir nedėti, nuspręsti, kad kūryba yra šis tas daugiau, sudėtingiau, gal net tolėliau pažengę (tekstas V. Daujotytės yra apibūdinamas kaip pirminė duotybė). Tuomet kūrybos aktą susiesime su darbu, turtingu vidiniu kuriančiojo pasauliu ir sunkiai apibrėžiama kūrėjo sąvoka bei aplinkybėmis, vienaip ar kitaip pasukusiomis kūrėjo gyvenimo kelią ir savotišką jo atspindi kūrinyje („dvasinės energijos kalbiniuose kristaluose“).
Lygiai taip pat ir J. Vaičiūnaitės poezijos kilmė sietina su asmenine autorės patirtimi, vidiniu lyrikės pasauliu, jį veikusia miesto kultūros aplinka, kuri dažnai poezijoje virsta metaforomis, transformuojasi į originalius, konkrečiam autoriui būdingus įvaizdžius
